„Siena“ tęsia žurnalistinį tyrimą apie Lietuvos įmonių prekybą su separatistiniu Padniestrės regionu Moldovoje. Šįsyk istorija sukasi ne apie naftos produktus, o apie lietuvišką cukrų, kuris galėjo tapti didelio kontrabandos mechanizmo dalimi.
Pirmadienį rašėme apie didžiausios Lietuvos įmonės „Orlen Lietuva“ prekybą su korporacija „Šerif“, kontroliuojančia Padniestrės politiką ir ekonomiką bei kaltinamą įvairių prekių kontrabanda. Su „Šerif“ prekiavo ne tik „Orlen Lietuva“.
Tarptautinis tyrimas FinCEN Files, paremtas „BuzzFeed News“ gautais nutekėjusiais duomenimis ir koordinuojamas tarptautinio tiriamosios žurnalistikos centro ICIJ, atskleidžia dar vieną stambų lėšų gavėją iš Padniestrės „Šerif“. Tai prekybos namai „Transis“, valdomi žinomo verslininko, dizainerės Ramunės Piekautaitės vyro Kęstučio Verslovo.
K.Verslovas neatskleidžia, ką ir kokiomis apimtimis pardavinėjo Padniestrės oligarchams. Vis dėlto tarptautinės prekybos duomenyse aptikome tik vieną prekę iš K.Verslovo įmonės asortimento, kuri nagrinėjamu laikotarpiu dideliais kiekiais galėjo keliauti į separatistinį regioną. Tai cukrus – itin patraukli prekė kontrabandai tarp Padniestrės ir Moldovos.
Kaip teigiama nutekėjusiame banko HSBC USA pranešime apie įtartinas operacijas, „Transis“ gavo apie 1,71 mln. dolerių iš korporacijos „Šerif“. Ši korporacija, įsteigta dviejų buvusių sovietinių saugumo tarnybų pareigūnų, dažnai įvardijama kaip faktinė Padniestrės valdovė. „Šerif“ priskiriami nuopelnai – nuo Padniestrės politikų kontrolės iki kontrabandos organizavimo. Nutekėjusiame dokumente tikslus operacijų tarp K.Verslovo firmos iš „Šerif“ laikas nenurodomas, žinoma tik tiek, kad mokėjimai vyko tarp 2012 ir 2015 metų.
Ką tiksliai Padniestrės korporacijai tiekė „Transis“ – dokumente nenurodoma. Tačiau tarptautinės prekybos duomenyse pavyko aptikti tik vieną „Transis“ parduodamą produktą, kurio eksporto apimtys iš Lietuvos tuo metu buvo pakankamai didelės. Tai cukrus.
Lietuva deklaruoja 2013 ir 2014 m. į Moldovą eksportavusi cukraus už 1,716 mln. dolerių – beveik lygiai tiek, kiek HSBC dokumente įrašyta prie „Transis“.
K.Verslovo įmonė pati skelbiasi tiekianti cukrų į Moldovą. Tačiau Lietuvos eksporto statistika didesnius skaičius demonstruoja tik 2013-2014 m., kai pati Moldova cukraus importo iš Lietuvos praktiškai nepajuto.
Cukrus Moldovoje – itin saldus kąsnis kontrabandininkams. Mat Moldova, proteguodama savo gamintojus, cukrui tuo metu taikė milžinišką importo muitą – net 75 proc. Tačiau rinkos apsaugos mechanizmas buvo kiauras kaip Moldovos ir Padniestrės pasienis.
Padniestrės ir, savaime suprantama, korporacijos „Šerif“ importuojamas cukrus – milžiniškas galvos skausmas Moldovos gamintojams.
„Jie neva perka cukrų savo reikmėms. Bet iš tikrųjų – perka tam, kad kontrabandos būdu jį tiektų į Moldovą, Ukrainą“, – „Sienai“ sakė Moldovos cukraus gamintojų asociacijos vadovas Aleksandras Kossas.
Būtent tais metais, kai Lietuva gausiausiai eksportavo cukrų į Moldovą, bet Moldova to nematė, šios šalies cukraus gamintojai turgavietėse medžiojo kontrabandinę produkciją iš Padniestrės.
„Kartu su žurnalistais darėme reidus turguose. Žmonės bėgo, palikdami tonas cukraus. Tiesiog bėgo – pas juos nebuvo dokumentų“, – prisiminė A.Kossas.
Paklaustas, ar tarp reidų metu aptikto kontrabandinio cukraus galėjo būti lietuviškos produkcijos, A.Kossas pabrėžė, jog kontrabandos tiekėjai ėmėsi priemonių pašalinti produkto kilmės pėdsakus.
„Į turgus atveždavo maišuose be ženklinimo. Tikriausiai ten buvo ir jis [t.y. lietuviškas cukrus]. Jie sąmoningai perfasuodavo cukrų – net į pakuotes nuo ryžių ar grikių“, – sakė asociacijos vadovas.
Kaip atrodė kontrabandinio cukraus medžioklė, galite pamatyti šiame Moldovos televizijos reportaže:
Tarptautinėje prekybos statistikoje nurodomi tik doleriai, ne kilogramai. A.Kosso skaičiavimais, 1,7 mln. dolerių ekvivalentas – apie 6000 tonų cukraus. Metinis cukraus suvartojimas Padniestrėje esą siekia apie 7000 tonų – taigi Lietuva 2013 ir 2014 metais galėjo tenkinti beveik pusę separatistinio regiono paklausos.
„Bet jie juk įsiveža ne tik iš jūsų. Jie veža iš Lenkijos, iš Austrijos – iš kur tik norit“, – konstatavo pašnekovas.
Cukraus gamintojų atstovas nemano, kad Lietuvos gamintojų santykiai su „Šerif“ gali sukelti kokių nors rimtesnių pasekmių. Esą galima kelti tik moralinius klausimus dėl paramos, pašnekovo žodžiais, „banditų režimui“.
„Jie sutartis sudaro su Moldovos subjektu. Bet tas subjektas yra Padniestrėje. Muitų mokėjimas – krovinio gavėjo prievolė. Pinigai nekvepia. Jie pardavė „Šerif“, jis „valgo“ cukrų – jie pardavė cukrų. Ir kas? Galima kalbėti apie moralinę tokių sandorių pusę. Apie tai, kad užsiimdami tokiais sandoriais jūs faktiškai remiate šį separatistinį režimą. Bet ne daugiau“, – reziumavo A.Kossas.
Susisiekėme su K.Verslovu ir pasiteiravome dėl cukraus ir 1,7 mln. dolerių iš „Šerif“. Verslininkas teigė nepamenantis 2013-2014 m. prekybos detalių ir paprašė klausimus pateikti raštu. Sykiu jis teigė negalintis prisiimti atsakomybės už muitų mokėjimą Moldovoje.
„Ar man adresuoti išvis šitie klausimai? Iš taško A į tašką B pristatau – ir viskas. (...) Matot, aš į jokias rinkas, viduj nepardavinėju. (...) Aš parduodu ant sienų. Mano įsipareigojimai baigiasi ant sienos“, – sakė K.Verslovas.
Kurią būtent – Moldovos ar Padniestrės separatistų kontroliuojamą sieną kirto jo įmonės kroviniai, skirti „Šerif“ – verslininkas nenurodė, bet pažadėjo tuo pasidomėti.
Į raštu pateiktus klausimus K.Verslovo įmonė atsakė, tačiau jokių detalių apie prekybą su „Šerif“ nepateikė.
„K. Verslovo firma – prekybos namai „Transis“ yra saistoma sutartinių įsipareigojimų, todėl duomenys, kurie yra susiję su firmos klientais, sutartimis bei prekyba yra konfidenciali informacija, tame tarpe sudaranti komercinę paslaptį, todėl Jums negali būti pateikta“, – teigiama įmonės atsiųstame komentare.
Kreipėmės į Muitinės departamentą su prašymu įvertinti prekybos tarp Lietuvos ir Padniestrės subjektų specifiką. Muitinė patvirtina, kad kontrabanda – viena iš prekybos su separatistiniu regionu paskirčių.
„Muitinei yra žinoma, kuomet akcizinės prekės, kitos plataus vartojimo prekės, yra išvežamos į Padniestrę. Dalį tų išvežtų prekių, vėliau jau nelegaliai, kontrabandos būdu stengiamasi įvežti atgal į Europos valstybes (tame tarpe ir į Lietuvą)“, – teigiama įmonės atsiųstame komentare.
Dar 2014 m. Muitinės departamentas stebėjo nerimą keliančias tabako prekybos tendencijas, kai Lietuva galimai pasitarnavo baltarusiškų cigarečių kontrabandai.
„Stebima nauja tendencija, kuomet cigaretės, pagamintos Baltarusijoje esančiame Gardino tabako fabrike „Neman“, reguliariai ir legaliai tranzitu atvyksta į Lietuvą ir po muitinės sandėliavimo perparduodamos Moldovoje (Padniestrėje) registruotoms kompanijoms, kur įforminus tranzito procedūras vėl iškeliauja iš ES teritorijos. Tolesnis cigarečių gabenimo maršrutas nežinomas, tačiau neatmetama galimybė, kad cigaretės iš Padniestrės nelegaliai, kontrabandos būdu, įvežamos į ES, kur tabako gaminių kainos kur kas aukštesnės nei Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ar Padniestrėje“, – tuomet skelbė Muitinės departamentas.
Analizuodama tabako prekybos specifiką, Lietuvos muitinė konstatavo pastebinti „nelogiškus ir ekonomiškai nepagrįstus“ prekybos ypatumus.
„Tokie cigarečių gabenimai iš Baltarusijos į Padniestrę per Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Moldovos teritorijas sausumos keliais yra nelogiški ir ekonomiškai nepagrįsti“, – teigė Muitinės departamentas.
Kaip jau skelbėme ankstesniame tyrime, padėtis Padniestrėje smarkiai keistis pradėjo 2017 m. viduryje. Tuomet Ukraina ir Moldova pradėjo įvedinėti bendrą pasienio kontrolę dviejų valstybių sienos ruože, kurį dešimtmečiais kontroliavo Padniestrės separatistai. Po 2018 m. smarkiai krito oficialios Lietuvos degalų eksporto į Moldovą apimtys. Muitinės departamento duomenimis, bendras Lietuvos eksportas į Moldovą nuo 2017 m. susitraukė beveik trečdaliu.
Prie šios publikacijos prisidėjo Vladimir Thorik (Rise Moldova)
