Apie pusė milijardo dolerių. Tiek pinigų prarado bankai trijose Europos valstybėse, kai jų lėšos slapta išvestos per Austrijos banko „Meinl Bank“ suteiktą infrastruktūrą. Didelė dalis šios sumos tenka buvusiam „Snoro“ savininkui Vladimirui Antonovui bei jo bankams Lietuvoje, Latvijoje ir Ukrainoje.
Žlugusio „Snoro“ savininkas V.Antonovas iš trijų savo bankų per „Meinl Bank“ išsinešė daugiau nei 110 mln. eurų. Tam panaudota paprasta, bet efektyvi schema, kurią taip pat taikė keliolika bankų Ukrainoje.
„Meinl Bank“ skolino pinigus ofšorinėms įmonėms. Tačiau faktinis skolintojas buvo ne austrų bankas: už kiekvieną paskolą savo pinigais laiduodavo bankai Lietuvoje, Latvijoje ir Ukrainoje, padėdami dideles sumas specialiose sąskaitose „Meinl“ banke.
Šiems bankams žlugus, „Meinl Bank“ nusirašydavo jų pinigus. Taip didelės lėšos nukeliaudavo iki ofšorinių įmonių, o paskolas joms formaliai teikęs „Meinl Bank“ niekuo nerizikavo. Nukentėjo tik žlugę bankai. O kartu - trys valstybės, kurias užgulė per „Meinl Bank“ pradangintų milijonų našta.
Tiriamosios žurnalistikos centras Siena, kartu su Austrijos žurnalu profil ir tarptautiniu žurnalistinių tyrimų centru Organized Crime and Corruption Reporting Project (OCCRP), atskleidžia, kaip veikė V.Antonovas ir kiti „Meinl Bank“ aptarnauti bankininkai.
Per pastarąjį pusmetį, kol vykdėme šį tyrimą, „Meinl Bank“ spėjo pakeisti pavadinimą ir likti be licencijos, o viena pagrindinių mūsų pašnekovių tapo kelių išpuolių taikiniu. Buvusi Ukrainos centrinio banko vadovė Valerija Gontareva netrukus po mūsų pokalbio Londone buvo partrenkta automobilio. Jai gydantis patirtus sužalojimus, Kijeve padegtas jos marčios automobilis. Netrukus sudegintas ir pačios V.Gontarevos namas.
V.Gontareva išpuolius sieja su bankiniu sektoriumi – bet ne su tais bankininkais, apie kurių darbą su „Meinl Bank“ ji pasakojo interviu metu.
Apie „Meinl Bank“ licencijos panaikinimą pranešta lapkričio 15 d. Austrijos bankas teigia apgailestaujantis dėl tokio sprendimo ir tvirtina niekaip neprisidėjęs prie galimų finansinių nusikaltimų. Be to, bankas įžvelgia sąmokslą, kuriuo esą siekiama jį pašalinti iš rinkos.
V.Antonovo komentaro apie čia nagrinėjamus įvykius gauti nepavyko. Bankininkui atstovaujantis advokatas informavo, kad jis šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę viename Rusijos kalėjime ir komentarams yra nepasiekiamas.
Apleista statybvietė Austrijoje - nebyli šios istorijos liudytoja. Antonovų šeima vystė projektą „Reitdorf Stadtschlaining“ - elitinį žirgininkystės centrą netoli Austrijos ir Vengrijos sienos. Šis projektas - viena paskirčių, kurioms V.Antonovas prašė pinigų iš „Meinl Bank“, laiduojant banko „Snoras“ lėšomis.
Žirgininkystės projektas startavo su trenksmu, statybų pradžios ceremonijoje dalyvaujant ir bankininko tėvui Aleksandrui Antonovui. Projekto solidumo įspūdį sutvirtino ir pasamdyti rangovai - Austrijos statybų milžinė „Strabag“.
Tačiau žirgininkystės rojus Austrijoje vartus užvėrė jų taip ir neatvėręs. Statybos darbai tęsėsi vos kelis mėnesius, ir Antonovai projektą nutraukė be didesnių paaiškinimų.
“Maždaug pusę metų vykdėme paruošiamuosius darbus, pvz.: privažiuojamojo kelio tiesimas, žemių kasimas, atraminių sienų statymas bei vieno iš numatytų pastatų pastatymas. Tada, netikėtai ir be jokio paaiškinimo, klientas mus informavo, kad investicija nebebus vystoma, taigi išrašėme sąskaitas už atliktus darbus ir sustabdėme statybas”, - profil teigė „Strabag“ atstovė Diana Klein.
Žirgininkystės plėtra nebuvo vienintelis Antonovų šeimos užsiėmimas Austrijoje. Gal ir ne pats svarbiausias. Maždaug tuo metu, kai buvo pompastiškai pradedamos „Reitdorf Stadtschlaining“ statybos, tėvas ir sūnus per Austriją plukdė dideles sumas iš šeimos valdomų bankų trijose valstybėse.
2011 metų gruodį, Londone, Vladimiras Antonovas žengė pro Vestminsterio magistratų teismo duris. Tada prasidėjo V.Antonovo teisinė kova prieš Lietuvą, siekusią bankininko ekstradicijos. Tądien V.Antonovui atstovaujantys teisininkai kategoriškai neigė Lietuvos teisėsaugos kaltinimus, kad jų klientas apšvarino savo paties banką.
Tai vyko praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai įvykdyta viena tokių operacijų, įtrauktų į V.Antonovui iškeltą baudžiamąją bylą Lietuvoje. V.Antonovas pinigus iš „Snoro“ išvedinėjo į savo ofšorinę įmonę „Melfa Group“, nepaisant galiojančio draudimo tai daryti. Tai padaryti padėjo „Meinl Bank“ suteikta infrastruktūra.
V.Antonovo lenktynės su laiku prasidėjo maždaug 2011 m. pradžioje. Tuomet Lietuvos bankas uždraudė operacijas, kuriomis bankas maitina savo savininką.
„Lietuvos bankas dar 2011 m. sausį pritaikė poveikio priemones ir uždraudė „Snoro“ bankui skolinti pagrindiniams akcininkams ir jų valdomoms įmonėms, kadangi „Snoras“ tinkamai neįvertindavo prisiimamos kredito rizikos“, - rugpjūtį sakė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis.
V.Valvonis situaciją komentavo dar eidamas pareigas Lietuvos banke. Rugsėjį naujienų agentūra BNS pranešė, kad jis darbus tęs Europos Sąjungos misijoje Moldovoje.
Analogiški, o gal ir rimtesni apribojimai buvo taikomi ir „Latvijas Krajbanka“ – „Snoro“ kontroliuotam bankui Latvijoje.
„Finansų ir kapitalo rinkos komisija buvo pritaikiusi draudimą. Juo [bankui] buvo draudžiama išduoti bet kokias paskolas klientams nerezidentams. 2011 metais šis draudimas galiojo“, - sakė V.Antonovo bylą tiriantis Latvijos generalinės prokuratūros prokuroras Igors Gerasimins.
Taigi V.Antonovas ir su juo susijusios ofšorinės įmonės 2011 m. negalėjo gauti pinigų nei iš „Snoro“, nei iš „Krajbanka“. Bet gavo. Ir štai kaip.
Operacijos detales atskleidžia arbitražo procesas, kurį prieš „Snorą“ inicijavo pats „Meinl Bank“. Austrijos bankas siekė arbitraže įtvirtinti, kad teisėtai paėmė 11 mln. eurų, kuriais „Snoras“ laidavo už paskolą V.Antonovo ofšorinei įmonei. Arbitražas baigėsi triuškinančiu „Meinl Bank“ pralaimėjimu. Ginčą nagrinėjusi kolegija ne tik nepatenkino Austrijos banko reikalavimų, bet ir griežtai pasisakė apie įvykdytas operacijas: jos pavadintos amoraliomis.
Arbitražo procesui pateikta medžiaga aiškiai parodo, kaip „Meinl Bank“ padėjo Antonovams sukurti modelį, kuris panaudotas 113 mln. eurų išvedimui iš bankų Lietuvoje, Latvijoje ir Ukrainoje.
Kaip rodo profil gautas Austrijos arbitražo sprendimas, pirmas susitikti su „Meinl Bank“ atstovais (tarp jų – ir banko viceprezidentu Peteriu Weinzierliu) atvyko būtent vyresnysis iš Antonovų. 2011 m. liepą vykusiame susitikime A.Antonovas „išreiškė susidomėjimą“ paskolų sandoriais, kur paskolų davėju būtų „Meinl Bank“, tačiau už skolų grąžinimą atsakomybę prisiimtų „Antonovų šeimos kontroliuojami bankai“.
Tų pačių metų rugpjūtį, likus maždaug trims mėnesiams iki netikėtos „Snoro“ griūties, į Vieną atvyko ir Vladimiras Antonovas. Kartu su juo – „Latvijas Krajbanka“ valdybos narys Martins Zalans. Susitikime su „Meinl Bank“ atstovais sutarta dėl finansinių operacijų mechanizmo. „Meinl Bank“ sutiko skolinti Belize registruotai V.Antonovo kompanijai „Melfa Group“, o už paskolas laiduoti turėjo „Snoras“ ir „Krajbanka“, Austrijos banke padedant atitinkamos vertės indėlius.
Tokiu būdu „Melfa Group“ iš „Meinl Bank“ gavo milijonines paskolas, o „Snoras“ su „Krajbanka“ specialiose sąskaitose Austrijoje padėjo keliasdešimt milijonų eurų. Žlugus „Snorui“ ir „Krajbanka“, V.Antonovo „Melfa Group“ paskolų negrąžino, o „Meinl Bank“ į savo sąskaitą nurašė pinigus, kuriuos sunešė Lietuvos ir Latvijos bankai.
Tokiu būdu didelius pinigus gavo V.Antonovo ofšorinė įmonė, savo pinigus pasiėmė ir „Meinl Bank“. Tik „Snoras“ ir „Krajbanka“ liko tuščiomis.
„Snoro“ bankroto administratorius Gintaras Adomonis vis dar bando atgauti „Meinl Bank“ paskendusius 11 mln. eurų. Anot prokuroro I.Gerasimino, „Latvijas Krajbanka“ tokiu būdu prarado dar daugiau – 43 mln. eurų. Ir tai dar ne viskas.
OCCRP gauti dokumentai iš Ukrainos rodo, kad dar 59 mln. eurų, tarpininkaujant Austrijos bankui, į „Melfa Group“ nuplaukė iš Ukrainos banko „Konversbank“, taip pat priklausiusio V.Antonovui. Tai vyko kone sinchroniškai su „Snoru“ ir „Krajbanka“: 2011 m. sausio-lapkričio mėnesiais.
V.Antonovas banką Ukrainoje pardavė 2011 m. lapkritį, tuoj po bankų griūties Lietuvoje ir Latvijoje. Savininkus ir pavadinimą pakeitęs „Konversbank“ laikėsi dar trejus metus. Tik po to, bankui žlugus, į dienos šviesą išlindo ir operacijos su „Meinl Bank“ ir „Melfa Group“.
Pinigus iš „Konversbank“ sąskaitos „Meinl Bank“ nurašė 2015 m. gruodį. Tai buvo didžiausia suma tarp trijų buvusių V.Antonovo bankų: 59 mln. eurų.
Taigi V.Antonovas, pasinaudodamas „Meinl Bank“ suteikta infrastruktūra, iš trijų bankų Lietuvoje, Latvijoje ir Ukrainoje išsinešė apie 113 mln. eurų. Bent dviejose iš šių šalių V.Antonovo bankams tuo metu buvo draudžiama finansuoti savo savininko ofšorines įmones.
„Iš šiuo metu turimos informacijos panašu, kad pagrindiniai banko akcininkai kūrė ir įgyvendino schemas, kuriomis galėtų apeiti šį ribojimą ir banko lėšas skolinti savo valdomoms įmonėms. Akivaizdu, kad apie tokius neteisėtus veiksmus, įskaitant ir operacijas su „Meinl Bank“ ir „Melfa Group“, bankas ar jo akcininkai informacijos Lietuvos bankui neteikė”, - rugpjūtį teigė tuometis Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovas V.Valvonis.
Visose trijose šalyse iškeltos baudžiamosios bylos, kuriose sandoriai tarp V.Antonovo „Melfa Group“, jo valdomų bankų ir „Meinl Bank“ traktuojami kaip galimai nusikalstamos operacijos.
Austrijos bankas tvirtina nežinojęs, kad V.Antonovo bankams buvo taikomi draudimai skolinti jų savininko kontroliuojamoms įmonėms. Be to, bankas teigia laimėjęs prieš bankrutuojantį „Snorą“ Lietuvoje, kai šių metų birželį Lietuvos apeliacinis teismas padėjo tašką „Meinl“ ir „Snoro“ ginče dėl vienuolikos milijonų.
„Meinl“ atstovai teigia, kad bylinėjimasis Lietuvoje baigėsi sprendimu jų naudai. Vis dėlto Lietuvos apeliacinis teismas priėmė kiek kitokį sprendimą - „Snoro“ ieškinys prieš „Meinl“ paliktas nenagrinėtas, motyvuojant, jog Lietuva nebuvo šalis, kurioje padaryta žala. Taigi ir ginčo sprendimas esą turėtų vykti arbitražo tvarka.
Tokią pat poziciją pateikia ir „Snoro“ administratorius G.Adomonis. „Teismai Lietuvoje nusprendė tik tiek, kad Lietuva nėra ta jurisdikcija, kurioje turėtų būti nagrinėjamas ginčas su „Meinl“, kadangi sąlyga apie arbitražą buvo numatyta [paskolos] sutartyje“, - teigia G.Adomonis.
O arbitražo procesas Austrijoje baigėsi gerokai iki „Meinl Bank“ minimo sprendimo Lietuvoje. Sausį „Meinl Bank“ patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Arbitražas atmetė banko reikalavimus pripažinti, kad 11 mln. eurų iš „Snoro“ sąskaitos nurašyta teisėtai, o buvęs V.Antonovo bankas neturi teisės į šiuos pinigus. Be to, ginčą nagrinėjusi kolegija sandorius tarp V.Antonovo „Melfa Group“, „Snoro“ ir „Meinl Bank“ pavadino „abejotinais“ ir „amoraliais“.
Pinigų iš „Meinl Bank“ G.Adomoniui atgauti kol kas nepavyko. „Mes manome, kad arbitražo sprendimas būtent tai ir reiškia, tačiau, kiek mums žinoma, „Meinl“ laikosi kitokios pozicijos“, - teigė bankroto administratorius.
V.Antonovas ne sykį viešai neigė pasisavinęs savo žlugusių bankų lėšas. Rusija jo neišdavė Lietuvai, o jo partneriui R.Baranauskui suteikė politinį prieglobstį. Vis dėlto V.Antonovas ir Rusijoje įklimpo į skandalą dėl finansinių nusikaltimų.
Bankininkas šių metų pradžioje nuteistas už lėšų pasisavinimą iš „Sovetskij“ banko, imant paskolą įmonės vardu ir žinant, kad jos negrąžins. V.Antonovas savo kaltę pripažino ir išgirdo nuosprendį: pustrečių metų laisvės atėmimo. Nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstantis verslininkas nuosprendį skundė, bet nesėkmingai.
Kai susisiekėme su advokatu Igoriu Rešotnikovu, atstovavusiu V.Antonovui „Sovetskij“ banko byloje, jis informavo, kad bankininko komentarus gauti „neįmanoma“. Mat bandymas apskųsti nuosprendį žlugo, ir V.Antonovas šiuo metu jau atlieka bausmę viename Rusijos kalėjime.
Bankas „Snoras“ žlugo nusinešdamas didelius valstybinių įmonių indėlius, o prarastų santaupų kompensavimas smulkiesiems indėlininkams valstybei užkrovė papildomą naštą. Bankroto administratoriaus G.Adomonio vertinimu, praėjus aštuoneriems metams nuo banko žlugimo, „Snoras“ valstybei vis dar skolingas apie 400 mln. eurų.
G.Adomonis vis dar mėgina atgauti 11 mln. eurų, nusėdusių „Meinl“ banke. Latvijos ir Ukrainos tarnybų vertinimu, „Krajbanka“ ir „Konversbank“ per operacijas „Meinl“ banke neteko atitinkamai 43 mln. Ir 59 mln. eurų. Tačiau „Meinl Bank“ klientų, vykdžiusių panašias operacijas, sąrašas toli gražu nesibaigia V.Antonovo pavarde.
Pinigų išvedimui iš bankų mūsų regione naudotas paprastas, bet efektyvus mechanizmas. Bankai atsidarydavo korespondentines sąskaitas „Meinl Bank“ ir ten padėdavo dideles sumas pinigų. Tai pakankamai įprasta praktika bankų sektoriuje - korespondentinės sąskaitos paprastai naudojamos tarptautinės prekybos ir atsiskaitymų skirtingomis valiutomis palengvinimui. Tačiau daugelis „Meinl Bank“ atidarytų korespondentinių sąskaitų tarnavo ne bankų klientams, o jų šeimininkams.
Geriausiai šią mechanizmo dalį nušviečia duomenys iš Ukrainos. Pinigai korespondentinėse sąskaitose būdavo įkeičiami, laiduojant už paskolas ofšorinėms įmonėms, tačiau bankų teikiamose ataskaitose tai buvo nutylima.
Taip, pvz., Ukrainos centriniam bankui buvo sudaromas įspūdis, kad piniginės lėšos yra „laisvos“ ir bankai jomis gali disponuoti be apribojimų. Bet buvo lygiai priešingai.
Apie tai išsamiai papasakojo Valerija Gontareva, buvusi Ukrainos centrinio banko vadovė, šiuo metu dėstytojaujanti prestižinėje Londono ekonomikos mokykloje. Vadovaujant V.Gontarevai, centrinis bankas uždarė apie šimtą bankų Ukrainoje, kurie arba klastojo duomenis apie savo finansinę padėtį, arba, V.Gontarevos žodžiais, paprasčiausiai plovė pinigus.
Tarp šimto žlugusių bankų buvo ne vienas ir ne du, kurių pinigai buvo slapta išpumpuoti per „Meinl Bank“.
„50 proc. Ukrainos bankų sistemos buvo fiktyvi. Sužinojome, kad pusė bankų turi korespondentines sąskaitas užsienio valiutomis keistuose užsienio bankuose, o vienas tų visiškai keistų bankų buvo „Meinl Bank“. Prieš ateidama į centrinį banką, buvau girdėjusi apie tokius sandorius, bet nežinojau, kokio dydžio yra ši problema. Bendra suma šiose korespondentinės sąskaitose sudarė du milijardus dolerių“, - duodama interviu Londone prisiminė V.Gontareva.
Pasak jos, dalis bankų tokias operacijas naudojo fiktyviam savo finansinės padėties gerinimui, kad būtų lengva atitikti bankams keliamus finansinio stabilumo reikalavimus. Paprastai tariant, bankai išvesdavo pinigus į sąskaitas užsienyje, kad analogiškos sumos grįžtų į Ukrainą kaip akcininkų lėšos.
„Bet jie to nepadarė. Jie niekam nepranešė“, - sakė Valerija Gontareva.
Taip Ukrainos bankuose sukurti pinigai, kurie, V.Gontarevos žodžiais, paprasčiausiai neegzistavo. Taip buvo maustomi ir rinkos prievaizdai, ir visas finansų sektorius.
Centrinis bankas pričiuptoms finansų institucijoms davė laiko susigrąžinti pinigus iš įtartinų korespondentinių sąskaitų ir parodyti tikrąją savo finansinę padėtį. Tačiau ne visi bankai pinigus korespondentinėse sąskaitose laikė tokiu palyginti nekaltu tikslu.
Būrys bankų tiesiog žlugo, nes paaiškėjo, kad korespondentinėse sąskaitose gulintys pinigai įkeisti už paskolas ofšorinėms įmonėms, kurios tų paskolų grąžinti neketino. Pasak V.Gontarevos, tokioms schemoms reikalingą infrastruktūrą pavyko aptikti keliuose Vakarų šalių bankuose, bet „Meinl Bank“ šioje srityje „buvo lyderis“.
Ukrainos indėlių draudimo fondo duomenimis, pasinaudojant šio banko suteikta infrastruktūra, iš šalies finansų institucijų išvesta daugiau nei 400 mln. dolerių, įskaitant ir V.Antonovo buvusio banko atvejį. TIkslūs skaičiai: 385,6 mln. JAV dolerių ir 75,7 mln. eurų.
Kiti Ukrainos bankai, kurių lėšos išvestos per „Meinl Bank“, buvo įvairaus dydžio ir kartu Ukrainos biudžete pramušė milžinišką skylę. Garsiausi pavadinimai su Austrijos banku siejamų žlugusių finansų institucijų sąraše - Ukrainos turtuolio Mykolos Laguno valdytas „Deltabank“ bei Konstantino Ževago „Finance and Credit Bank“.
Anot V.Gontarevos, Austrijos banką slėgtų mažesnė atsakomybės našta, jei apie įtartinus sandorius su Rytų Europos bankais jis būtų informavęs atitinkamas institucijas Austrijoje. „Bet jie to nepadarė. Jie niekam nepranešė“, - sakė V.Gontareva.
Ji teigia ne kartą siekusi atkreipti Austrijos rinkos prievaizdų dėmesį į tai, kokias paslaugas savo klientams teikia „Meinl Bank“. Ir kol Ukrainoje vienas po kito griuvo „Meinl Bank“ aptarnauti bankai, Austrijoje nesiimta priemonių, kurių laukė V.Gontareva.
„Austrijos centrinio banko vadovas penkerius metus nesiėmė jokių griežtų priemonių šio banko atžvilgiu“, - atsiduso pašnekovė.
Savo ruožtu, Austrijos centrinio banko vadovas Ewaldas Nowotny teigia rimtai vertinęs V.Gontarevos žodžius ir apie galimas problemas „Meinl“ banke nedelsiant informavęs šalies Finansų rinkos tarnybą. Vis dėlto, anot E.Nowotny, Ukrainos centrinio banko vadovės įspėjimai „nebuvo labai detalūs“.
Austrijos finansų rinkos prievaizdai 2016 m. „Meinl“ bankui skyrė 867 tūkst. eurų baudą už pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos taisyklių pažeidimus. Teisme bankui pavyko pasiekti, kad bausmė būtų sušvelninta - bauda sumažinta iki pusės milijono eurų.
Kol vykdėme šį tyrimą, „Meinl“ banke įvyko daug permainų. Birželį beveik šimtametę istoriją turintis bankas pakeitė pavadinimą, tapdamas „Anglo Austrian Bank“. Nutiko ir savotiškas istorinis poslinkis.
„Meinl“ bankas iš kartos į kartą buvo valdomas verslą įkūrusios verslininkų giminės palikuonių. Julius Meinlas V - dabartinis garsios giminės veidas - vasarą pasitraukė iš banko stebėtojų tarybos pirmininko pareigų.
Atliekant šį tyrimą, nerasta jokios informacijos, kuri liudytų J.Meinlo asmeninį dalyvavimą derinant sandorius su Lietuvos, Latvijos ar Ukrainos bankais.
„Anglo Austrian Bank“ taip pat pranešė keičiantis verslo modelį. Pavyzdžiui, nutraukiant darbą su posovietinės erdvės šalimis bei anonsuojant pasitraukimą iš skolinimo paslaugų rinkos. Bankas skelbė ketinantis susitelkti į konsultavimo bei investicinės bankininkystės paslaugas.
Praėjusios savaitės pabaigoje Austrijos tarnybos pranešė, kad persikrikštijusiam bankui panaikinta veiklos licencija. Tokį sprendimą priėmė Europos centrinis bankas. Sprendimo motyvai viešuose pranešimuose nedetalizuojami.
„Anglo Austrian Bank“ į žinią reagavo aštriai. „ECB sprendimas nieko nekeičia; bankas tęs ir pabaigs savo pasitraukimą iš bankininkystės verslo, kaip ir planuota“, - profil atsiųstame komentare teigia bankas, pridurdamas, jog svarsto imtis tiksliau neįvardintų „teisinių žingsnių“.
Bankas taip pat tvirtina, kad jokie ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu neatliekami nei Lietuvoje, nei Latvijoje, nei Ukrainoje. Žurnalisto iš profil pateiktus faktus bankas vertina kaip „neteisingus ar netikslius“. Be to, banko atsakymuose teigiama, esą Austrijos tarnybų veiksmais siekiama jo pašalinimo iš rinkos.
Prie šio tyrimo prisidėjo Inga Springe iš Latvijos žurnalistinių tyrimų centro Re:Baltica bei OCCRP praktikantai Anne Todd, Ivana Saric, Maya Perry, Kornelija Ukolovaitė ir Samuel Trilling.
