Iš premjero posto po skandalų virtinės pasitraukęs Gintautas Paluckas paliko ne tik Vyriausybės vadovo kėdę, bet ir aibę neatsakytų klausimų. Ieškant atsakymų į juos, tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“ ir „Laisvės TV“ prisikasė iki dar dviejų su ekspremjeru ir jo aplinka susijusių istorijų.
Pirmoji sukasi apie Julių Arlauską – buvusį Vyriausybės atstovą Vilniaus ir Alytaus apskrityse. Būtent jį G. Paluckas įvardijo kaip savo draugą ir kaip asmenį, atstovavusį Kipro bendrovei „Grafdec Limited“, kuri ekspremjerui butą sostinės Lvivo gatvėje pardavė patirdama 90 tūkst. eurų nuostolį. Visgi šios įmonės pinigų kilmės G. Paluckas neįvardijo.
Nagrinėdami „Grafdec Limited“ pėdsakus Vilniuje, ją aptikome dar keliose įmonėse, susijusiose su J. Arlausku. Pavyzdžiui, bendrovėje, kuriai G. Paluckas ankstyvaisiais politinės karjeros metais išnuomojo Vilniaus savivaldybei priklausantį turtą. O vėliau šį turtą buvo bandoma išmainyti su kitu premjero bičiuliu, verslininku Darijumi Vilčinsku susijusiai įmonei, mainais gaunant griūvančius Profsąjungų rūmus.
Nagrinėjant paties J. Arlausko visuomenei deklaruotą informaciją, iškilo dar daugiau klausimų. Mat Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareigas nuo 2019 m. ėjęs politikas sugebėjo nedeklaruoti jokio turto, kai vien jo valdomo nekilnojamojo turto vertė siekė daugiau nei 200 tūkstančių eurų.
„Sienos“ ir „Laisvės TV“ šaltiniai nurodė, kad J. Arlausko atstovautos Kipro įmonės pėdsakai veda ir iki dar vieno su ekspremjeru susijusio verslo – esą „Grafdec Limited“ finansavo G. Palucko bendrovę „Almofox“. O pastaroji vystė nesėkmingą dešrainių verslą naujoje Vilniaus turgavietėje, mokėdama milžinišką nuomą bendrovei, kurią kontroliavo tuometis socialdemokratų kandidatas į Seimą Linas Andrulis, jau ne vienus metus esantis teisėsaugos akiratyje.
Kipro bendrovė „Grafdec Limited“ į dienos šviesą iškilo paaiškėjus 2012 metų nekilnojamojo turto sandoriui, kuomet G. Paluckas iš šios bendrovės už 16,5 tūkst. eurų įsigijo butą sostinės Lvivo gatvėje, prastos būklės mūriniame name. Kipro įmonė keleriais metais anksčiau už tą patį butą mokėjo 107 tūkstančius eurų.
Tuomet G. Paluckas aiškino, kad Kipro įmonės pinigų kilmė – tai „fizinio asmens paskola“, bet šio asmens ekspremjeras neįvardijo, nors šį klausimą pakartojome ne kartą. Buvęs Vyriausybės vadovas taip pat nurodė, kad „Grafdec Limited“ nekilnojamojo turto sandoryje atstovavo J. Arlauskas.
Kalbėdamas su portalo 15min žurnalistu Ignu Jačausku, buvęs premjeras J. Arlauską taip pat įvardijo kaip savo bičiulį.
„Mes tokie… nelabai intensyvūs, bet draugai“, – sakė G. Paluckas.
O nagrinėjant J. Arlausko verslo ryšius, Kipro bendrovės „Grafdec Limited“ pėdsakus aptikome dar keliose Lietuvos įmonėse. Vienos jų pėdsakai netikėtai atvedė iki „Sienos“ ir „Laisvės TV“ tyrimuose jau nagrinėtos Profsąjungų rūmų istorijos.
2014 metais, sostinę valdant Artūrui Zuokui, Vilniaus taryba priėmė sprendimą sudaryti taikos sutartį su G. Palucko draugo Darijaus Vilčinsko įmone „VIPC Vilnius“, iš jos perimant dūlančius Profsąjungų rūmus, o mainais atiduodant keliolika milijonų litų bei dar didesne suma įvertintą savivaldybės nekilnojamąjį turtą.
Šis susitarimas nebuvo įgyvendintas. Įsikišus prokuratūrai, tarybos sprendimas ir kiti su juo susiję veiksmai buvo panaikinti. O viešai prieinamose teismų nutartyse matyti, kad procese figūravo ne tik D. Vilčinsko, bet ir kito G. Palucko draugo verslas.
J. Arlausko vadovauta bendrovė „Raivalda“ ginče dėl taikos sutarties anuliavimo buvo įtraukta kaip trečioji šalis. Kaip „Sienai“ nurodė Vilniaus apygardos prokuratūra, ši bendrovė į procesą įtraukta dėl to, kad tuo metu ji buvo vieno iš numatytų mainyti NT objektų nuomininke.
Šis objektas – tai jau nugriauta slėptuvė prestižiniame Žvėryno mikrorajone, kurią Vilniaus savivaldybė taikos susitarime buvo įvertinusi apie ketvirčiu milijono litų. „Raivalda“ slėptuvę išsinuomojo 2008 metais, susitarimą įtvirtinant tuomečio sostinės savivaldybės administracijos direktoriaus G. Palucko parašu.
„Turto nuomos viešo (uždaro) konkurso 2008-01-02 protokolu, ją [sutartį] pasirašė tuometinis administracijos direktorius Gintautas Paluckas. Viešas nuomos konkursas skelbtas vadovaujantis 2007-12-14 Administracijos direktoriaus įsakymu (...), kurį pasirašė tuometinis administracijos direktorius Gintautas Paluckas“, – raštu pateiktame komentare nurodė sostinės savivaldybė.
Išnuomotas NT tapo pagrindu išsinuomoti ir po pastatu buvusį sklypą. Anot savivaldybės, sklypą J. Arlausko vadovaujama įmonė išsinuomojo ne aukciono tvarka, nes disponavo ant valstybinės žemės stovinčiu pastatu.
Bendrovę „Raivalda“ 2007 metais įsteigė J. Arlauskas, tuomet dirbęs žemėtvarkininku Vilniaus apskrities viršininko administracijoje. Tais pačiais metais kontrolinį akcijų paketą jis perleido jau minėtai Kipro įmonei „Grafdec Limited“. Direktoriaus pareigas „Raivaldoje“ J. Arlauskas ėjo bent iki 2011 m. pavasario, nors oficialiai jo pasitraukimas iš įmonės vadovo posto įregistruotas tik 2012 metų liepą.
Taigi 2014 metais priimtu sprendimu sostinės savivaldybė vieno G. Palucko draugo įmonei sutiko perleisti turtą, kuriuo tuo metu naudojosi su kitu ekspremjero bičiuliu ir paslaptinga Kipro įmone susijęs verslas.
2007 metais J. Arlauskas kartu su G. Palucku kandidatavo į Vilniaus tarybą Lietuvos socialdemokratų partijos sąraše. 2019 m. jis vėl bandė patekti į sostinės tarybą jau kaip valstiečių-žaliųjų kandidatas, o pernai siekė Seimo nario mandato su Sauliaus Skvernelio Demokratų sąjunga.
Dar eidamas premjero pareigas „valstiečių“ Vyriausybėje, S. Skvernelis J. Arlauską paskyrė Vyriausybės atstovu Vilniaus ir Alytaus apskrityse.
Įgijęs postą valstybės tarnyboje, politikas įgijo ir prievolę deklaruoti turtą. Tačiau jo pateikti duomenys labai smarkiai skyrėsi nuo tikrovės.
2020-2022 m. laikotarpiu Vyriausybės atstovas deklaravo neturintis jokio turto – tik keliasdešimt tūkstančių eurų siekiančias skolas. O iš tikrųjų J. Arlauskas tuo metu disponavo nemažu kiekiu nekilnojamojo turto.
Vien J. Arlausko vardu registruotas butas sostinės Mindaugo gatvėje, įgytas 2015 metais, Registrų centro duomenimis, vertas apie 100 tūkst. eurų.
2020 m., jau eidamas Vyriausybės atstovo pareigas, J. Arlauskas taip pat įsigijo du sklypus Druskininkuose. Jie šiuo metu parduodami, už kiekvieną prašant po beveik 60 tūkst. eurų.
Kad turi nekilnojamojo turto, J. Arlauskas prisiminė baigdamas Vyriausybės atstovo kadenciją ir deklaruodamas turtą už 2023 metus. Tačiau ir tuomet jo deklaruoto NT vertė siekė tik apie 60 tūkst. eurų. Remiantis vien Registrų centro pateikiamais vidutiniais įverčiais, jo tuo metu valdytų pastatų, butų ir sklypų vertė buvo maždaug keturis kartus didesnė.
Mėginome susisiekti su J. Arlausku, tačiau jis atsisakė kalbėtis net neuždavus jokio klausimu. „Nelabai jums turiu ką pasakyti“, – tarstelėjo J. Arlauskas, prieš padėdamas telefono ragelį.
Klausimus, susijusius su „Grafdec Limited“, ryšiais su G. Palucku ir tuščiomis turto deklaracijomis buvusiam Vyriausybės atstovui pateikėme ir raštu, tačiau jokio atsakymo negavome.
Kaip įmanoma tokia situacija, kai valstybės tarnautojas, turintis daug NT, deklaruoja neturintis jokio turto? Šį klausimą uždavėme „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovei Ingridai Kalinauskienei. Anot jos, sąlygas tam sudaro pati deklaravimo sistema – nes politikai ją pildo ranka, ir jokie duomenys iš Nekilnojamojo turto registro ten automatiškai nepatenka.
„Šiuo metu, kaip suprantu, prievolė krenta ant pačių politikų pečių – įrašyti tas sumas skirtingose eilutėse, kaip jie patys supranta. Natūralu, kad pas vienus rasime daugiau duomenų, pas kitus – mažiau. Bet nėra taip, kad tie duomenys automatiškai į deklaraciją patektų iš NT registro“, – kalbėjo I. Kalinauskienė.
Paklausta, ar tai reiškia, kad politikai turi galimybę deklaruoti melagingus duomenis apie savo valdomą NT, pašnekovė tai patvirtino. „Hipotetiškai – yra tokia galimybė. Aš tikėčiausi, kad VMI daro patikrinimus ir žiūri, kiek tie duomenys atitinka“, – svarstė pašnekovė.
Apie J. Arlausko turto deklaracijas paklausėme ir S. Skvernelio, paskyrusio „neintensyvų“ G. Palucko draugą į Vyriausybės atstovo pareigas. Iš posto oficialiai pasitraukęs buvęs Seimo pirmininkas teigė nežinantis, ar kas nors tikrino J. Arlausko deklaracijų atitiktį realybei. Visgi jis patikino, kad už melagingų duomenų teikimą laukia atitinkama atsakomybė.
„Jeigu yra melagingi duomenys – už tai yra, matyt, atsakomybė. Ir politinė, ir ne tik“, – sakė S. Skvernelis.
Visgi J. Arlauskas – ne vienintelis su G. Palucku susijęs buvęs politikas, visuomenei deklaravęs kuklias sumas, bet disponavęs kur kas didesniu turtu.
„Sienos“ ir „Laisvės TV“ šaltinių duomenimis, Kipro įmonės „Grafdec Limited“ ryšiai su G. Palucku neapsiribojo buto pardavimo sandoriu. Anot šaltinių, ši įmonė taip pat skolino nemažus pinigus ekspremjero įmonei „Almofox“, kurios veikla iki šiol nebuvo atidžiau nagrinėjama. O jos pėdsakai atveda iki dar vieno buvusio socdemų kandidato, šiuo metu esančio Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) akiratyje.
Bendrovė „Almofox“ buvo vienas iš kelių verslų, kurių G. Paluckas ėmėsi praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai buvo priverstinėse atostogose nuo politikos dėl teistumo vadinamojoje „žiurkių byloje“. Skirtingai nei kiti verslai, kuriuos G. Paluckas įvardijo kaip aukštųjų technologijų projektus, ši įmonė veikė kur kas paprastesniame sektoriuje – ji prekiavo dešrainiais.
Tai „Laisvės TV“ patvirtino buvęs G. Palucko verslo partneris šioje įmonėje Tomas Tracevskis. Anot jo, „Almofox“ valdė dešraininę pavadinimu „Big Dog“, veikusią „Sostinės turguje“ – naujoje prekyvietėje Vilniaus Kalvarijų gatvėje, netoli senojo Kalvarijų turgaus.
T. Tracevskio teigimu, prekybos plotą „Almofox“ nuomojosi iš bendrovės „Imortalis“, susijusios su šiauliečiu Linu Andruliu, 2012 metais su LSDP sąrašu kandidatavusiu į Seimą. Tuomet L. Andrulis viešai deklaravo turtą už 2011 metus ir nurodė turintis 78 tūkst. litų santaupų – ir daugiau nieko.
Tačiau tais pačiais 2011 metais jo valdomos bendrovės „Imortalis“ įstatinis kapitalas siekė milijoną. Negana to, L. Andrulis tais pačiais metais kapitalą padidino papildomu piniginiu įnašu – dar 7,3 mln. litų arba kiek daugiau nei 2 mln. eurų. Bet visa tai politiko turto deklaracijoje neatspindėjo.
Su L. Andruliu „Sienai“ ir „Laisvės TV“ susisiekti nepavyko. Taigi nepavyko ir gauti jo komentaro apie turto deklaracijos turinį ir kitus čia nagrinėjamus klausimus.
Anot „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovės I. Kalinauskienės, tokie neatitikimai dar kartą parodo turto deklaravimo sistemos spragas.
„Kyla tas pats klausimas – kaip gali atlikti tokio dydžio sandorį, jeigu neturi tokio turto? Šiose istorijose išryškėja kita problema – kad šiuo metu prieigą prie tų tikrųjų duomenų (...) turi ir žurnalistai, bet kitos organizacijos, taip pat atliekančios tyrimus ar analizes, šitos prieigos neturi. Neturi ir gyventojai. Kas reiškia, kad mes dažnai net nežinome, ar žiūrime į tikruosius ir faktiškai patikrintus duomenis, ko 2025 metais jau tikrai norėtųsi“, – kalbėjo I. Kalinauskienė.
Turgavietės plotą G. Palucko verslui išnuomojęs L. Andrulis buvo siejamas su ne viena skandalinga istorija. Tarp jų – ir padegimai sostinės Šnipiškių mikrorajone. O prieš keletą metų FNTT pranešė atliekanti didelės apimties tyrimą dėl PVM grobstymo ir kitų finansinių nusikaltimų. Anot žiniasklaidos, šis tyrimas atliekamas prieš keletą bendrovių, kurių neoficialiu savininku laikomas L. Andrulis. Neoficialiais duomenimis, šis ikiteisminis tyrimas tebevyksta.
O L. Andrulio įmonės administruojamame turguje įsikūrusi G. Palucko dešraininė veikė tik porą metų ir paskendo nuostoliuose. Esmine to priežastimi ekspremjero buvęs verslo partneris T. Tracevskis įvardijo esą absurdsiškai didelę nuomos kainą, kurią jo ir G. Palucko verslas sutiko mokėti L. Andrulio įmonei – beveik 9 tūkst. litų per mėnesį už maždaug 60 kvadratinių metrų plotą.
„Kaina atrodė milžiniška, tačiau buvo kelios specialios sąlygos, kurios tą kainą pilnai pateisino. Turgaus valdytojai garantavo, kad turguje bus 300-400 prekybinių vietų ir jos bus užpildytos, turguje nebus jokių kitų maitintojų ir karšto maisto pardavimo vietų, turguje savo vietas turintiems prekybininkams nebus leidžiama turėti virdulių arbatos/kavos gamybai ir pan.“, – teigė T. Tracevskis.
Pasak jo, turgavietės šeimininkų pažadai leido tikėtis, kad dešrainių verslas – net su tokia nuomos kaina – bus rentabilus. Bet pažadai liko netesėti.
„Turgaus valdytojai neįgyvendino nei vieno iš savo pažadų. Turguje atsirado ir tetos, pardavinėjančios kotletus iš termosų, ir kibinai, ir čeburėkai, ir virduliai ir t.t. Tad mūsų maistas buvo ne toks populiarus, kaip tikėtasi“, – prisiminė T. Tracevskis.
Viešai prieinamuose teismų sprendimuose radome ne vieną atvejį, kai turgaus šeimininkai bylinėjosi su buvusiais nuomininkais ir nurodė jiems taikytas nuomos kainas. Neradome nė vieno atvejo, kai nuoma būtų buvusi tokia didelė, kokią mokėti sutiko „Almofox“.
Per dvejus veiklos metus „Almofox“ uždirbo kiek mažiau nei 18 tūkst. litų pajamų. Arba maždaug tiek, kiek pakaktų dviejų mėnesių nuomai.
Kodėl buvo nuspręsta taip brangiai nuomotis plotą iš L. Andruliu įmonės – paklausėme tuomečio „Almofox“ vadovo G. Palucko. Į šį klausimą jis taip ir neatsakė. Ekspremjero ryšiai su L. Andruliu esą apsiribojo vienu susitikimu.
„Su Linu Andriuliu ar jo valdoma įmone „Imortalis“ Ministras Pirmininkas niekada neturėjo jokių profesinių, dalykinių ar asmeninių ryšių. G. Paluckas, dar nebūdamas Ministru Pirmininku kaip privatus asmuo, buvo sutikęs p. Andriulį vienintelį kartą, kuomet buvo sudarinėjama patalpų nuomos sutartis sostinės turguje – ten, kur buvo vykdoma prekybos dešrainiais veikla“, – tokį komentarą vasarą gavome iš Vyriausybės, G. Paluckui dar einant premjero pareigas.
Anot „Sienos“ ir „Laisvės TV“ šaltinių, Kipro įmonė „Grafdec Limited“ išlaikė G. Palucko dešrainių verslą paskolindama bent keliolika tūkstančių eurų. „Almofox“ finansinės ataskaitos iš tiesų rodo, kad įmonė buvo gavusi paskolų ir disponavo panašaus dydžio pinigų sumomis, tačiau paskolų šaltinis dokumentuose neįvardintas.
Buvęs ekspremjero verslo partneris T. Tracevskis nurodė nežinojęs šių pinigų kilmės. G. Paluckas į klausimus apie „Grafdec Limited“ paskolas dešrainių verslui neatsakė.
