Širvintų merė Živilė Pinskuvienė savo karjerą didžiojoje politikoje pradėjo Ūkio ministerijoje – institucijoje, kuri dėjo dideles pastangas pritraukdama užsienio investicijas į Lietuvą. Ž.Pinskuvienei šis darbas sekėsi puikiai. Tik investicijos pritrauktos į jos nuosavą kišenę, ir panašu, kad užsienietiška jų kilmė tebuvo dūmų uždanga.
„Sienai“ pavyko gauti naujų dokumentų, atskleidžiančių, kaip tuometė „darbietė“ susikrovė nemenką pelną iš statybų, kuriose nepajudinta nė plyta. Dokumentai atskleidžia tai, ką pati merė nuslėpė – ne tik įspūdingą politikės investicijos pelningumą, bet ir tikrąją jos gautų pinigų kilmę.
Nutekėję dokumentai rodo, kad Maltos įmonė, kuri nupirko Ž.Pinskuvienės dalį taip ir neįvykusiame statybų projekte, su politike atsiskaitė visai ne iš užsienio. Ir net ne iš savo sąskaitos. Mokesčių inspekcijos vertinimu, tokios operacijos gali būti naudojamos siekiant išvengti mokesčių mokėjimo.
Be to, su šia istorija glaudžiai susijęs asmuo tapo Ž.Pinskuvienės politinės karjeros palydovu – tiek dirbant Žemės ūkio ministerijoje, tiek tapus Širvintų mere.
Taip „Siena“ tęsia tyrimą apie Ž.Pinskuvienės praturtėjimo aplinkybes, pačios merės pakrikštytą „nusikalstama žurnalistika“.
Ž.Pinskuvienės politinė karjera 2005 metais startavo Ūkio ministerijoje, kurią kontroliavo Darbo partija. Ministerijos vairą iš Viktoro Uspaskicho perėmęs Kęstutis Daukšys partiečio Jono Pinskaus sutuoktinę 2005 m. pabaigoje paskyrė savo padėjėja. Šiose pareigose ji neužsibuvo ir atliko žaibišką karjeros šuolį.
2006 m., vos keli mėnesiai po darbo ministerijoje pradžios, Ž.Pinskuvienė paaukštinta iki ministro patarėjų. Kaip tuomet rašė savaitraštis „Panorama“, ministras K.Daukšys net nenorėjo atskleisti, kokiais klausimais jam patarinėja partiečio žmona. „Tais, kuriais man reikia“, – sakė K.Daukšys.
Pati Ž.Pinskuvienė teigė ministrui patarinėjanti turizmo klausimais. Anot „Panoramos“, paprašyta pakomentuoti Lietuvos turizmo perspektyvas, ji tepasakė, kad „jos labai labai geros“.
Tuo pat metu vyko ir kitas procesas, įtraukęs tiek ministrą K.Daukšį, tiek jo patarėją turizmo klausimais. Procesas, kuris Ž.Pinskuvienę praturtino, o „DnB“ banką paliko prie suskilusios geldos.
Norint suprasti naujai gautų duomenų reikšmę, pirmiausiai reikia prisiminti ankstesnį „Sienos“ tyrimą apie Ž.Pinskuvienės praturtėjimo aplinkybes. Ne tik tai, ką pavyko sužinoti, bet ir tai, ką merė kategoriškai atsisakė atskleisti.
Kaip jau skelbėmė anksčiau, 2005 m., dar prieš pradėdama karjerą Ūkio ministerijoje, Ž.Pinskuvienė tapo bendrovės „Stenlitus“ akcininke. Bendrovę įsteigė verslo valdymo paslaugų kompanija „Prospera“.
Reaguodama į „Sienos“ klausimus, Ž.Pinskuvienė paviešino dalį savo ir „Prosperos“ sutarties dėl akcijų pirkimo, bet užtušavo sumą, kurią ji sumokėjo už 33 proc. „Stenlitus“ akcijų. Šią sumą merė atsisakė atskleisti.
„Stenlitus“ investavo į kotedžų statybas prie Nemenčinės. Tam tikslui bendrovė įsigijo 4 hektarų teritoriją – buvusį sovietinį ryšių centrą, esantį prie pat Nemenčinės. Nepajudinus nė plytos, „Stenlitus“ iš teritorijos uždirbo lygiai 9 milijonus litų (apie 2,6 mln. eurų).
2007 m. ryšių centro teritoriją perpirko bendrovė „Fintesa“, taip pat įsteigta verslo valdymo paslaugų kompanijos „Prospera“. Du iš trijų „Fintesos“ akcininkų buvo ir Ž.Pinskuvienės partneriai bendrovėje „Stenlitus“. Trečias – bendrovė „Kilimai“, kurios valdyme dalyvavo ir tebedalyvauja Ž.Pinskuvienės politinę karjerą pradėjęs K.Daukšys.
Pinigai sklypo pirkimui atkeliavo iš „DnB“ banko. Tuoj po to, kai bankas sutiko finansuoti sklypo prie Nemenčinės pirkimą, Ž.Pinskuvienė nutarė pasitraukti iš „Stenlitus“ ir taip pritraukė į Lietuvą užsienio investicijas.
Akcijas iš politikės nupirko Maltoje registruota įmonė „Satori Holdings“. Kaip ir „Stenlitus“ bei „Fintesa“, ši bendrovė buvo įsteigta per „Prospera“ įmonių tinklą.
Iš pradžių atsisakiusi atskleisti sandorių vertę, Ž.Pinskuvienė nutarė paviešinti šiek tiek akcijų pardavimo sutarties iškarpų. Vienoje jų nurodyta tiksli akcijų pirkimo kaina – 650 tūkst. litų (kiek daugiau nei 188 tūkst. eurų).
Sulaukusi papildomų klausimų apie „Satori Holdings“ pinigų kilmę, merė teigė to nežinanti – esą klausimai „adresuoti tikrai ne tam žmogui“. Merė taip pat atsisakė atskleisti, iš kokio banko sąskaitos ji gavo 650 tūkst. litų.
Dabar į visus šiuos klausimus galima atsakyti.
„Sienai“ pavyko gauti kopijas dokumentų, kurių iškarpas su užtušuotais skaičiais skelbė Ž.Pinskuvienė. Patikrinus nutekėjusių dokumentų metaduomenis, nustatėme, kad jie buvo rengiami bendrovės „Prospera“, kuri prisidėjo prie visų sklypo istorijoje mirgančių įmonių steigimo. Dokumentai rengti sena „Word“ versija, jų parengimo datos atitinka Ž.Pinskuvienės paviešintą įvykių chronologiją.
Šie dokumentai parodo du svarbius aspektus – realų merės pelną iš investicijos į „Stenlitus“ bei faktą, kad Maltos įmonė su Ž.Pinskuviene atsiskaitė iš lietuviškos banko sąskaitos, kuri net nepriklausė „Satori Holdings“.
Pradėkime nuo pirmo Ž.Pinskuvienės nuslėpto fakto. Viešindama dokumentų iškarpas, merė užtušavo sumą, kurią sumokėjo „Prosperai“, kai pati tapo „Stenlitus“ akcininke. Dabar ši suma yra žinoma. Akcijos merei kainavo 4567 litus ir 20 centų (kiek daugiau nei 1300 eurų). Po dvejų metų ši investicija atsipirko su kaupu – akcijas politikė pardavė 142 kartus brangiau, nei už jas mokėjo.
„Sienos“ gauti dokumentai taip pat rodo, kad Ž.Pinskuvienė nuslėpė dar vieną dokumentą, susijusį su šiuo sandoriu. Merė savo „Facebook“ paskyroje paviešino dalį 2007 m. spalio 26 dienos sutarties su „Satori Holdings“, bet nutylėjo, kad buvo dar vienas susitarimas. Šis dokumentas rodo, kad „Satori Holdings“ už akcijas mokėjo ne iš užsienio ir net ne iš savo kišenės.
Pora savaičių po sutarties su „Satori Holdings“ sudarymo, buvo sudarytas jau trišalis susitarimas. Jame dalyvavo ne tik Ž.Pinskuvienė, bet ir bendrovė „Stenlitus“, iš ryšių centro pardavimo uždirbusi 9 mln. litų. Dokumente pateikiama matematika kalba pati už save.
Anot susitarimo, „Satori Holdings“ neva teikė tarpininkavimo paslaugas „Stenlitus“. Tarpininkavimo paslaugų sutartis esą sudaryta 2006 m. lapkričio 15 d. – mažiau nei dvi savaitės po „Satori Holdings“ įsteigimo. „Sienos“ turimame dokumente nurodoma, esą pagal šią sutartį „Stenlitus“ Maltos įmonei liko skolinga lygiai 650 tūkst. litų. Kam ir kaip tarpininkavo „Satori Holdings“ – nenurodoma.
Taip jau sutapo, kad „Satori Holdings“ Ž.Pinskuvienės valdomas „Stenlitus“ akcijas sutiko įsigyti už lygiai tokią pat sumą – 650 tūkst. litų. Trišaliu susitarimu įtvirtinta, kad pinigus už „Stenlitus“ akcijas Ž.Pinskuvienei sumokės ne Maltos įmonė, o pati „Stenlitus“.
Taigi dokumentas rodo, kad Ž.Pinskuvienė galėjo žinoti, kokia buvo „Satori Holdings“ pinigų kilmė. Kaip ir tai, kad pinigai atkeliavo visai ne iš Maltos.
Komentaro kreipėmės ir į Valstybinę mokesčių inspekciją. VMI paprašėme įvertinti, kaip gali būti traktuojami sandoriai, panašūs į tuos, kurie aprašyti nutekėjusiuose dokumentuose.
Anot VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento direktorės Vaimiros Jakienės, Mokesčių inspekcija laikosi principo ūkines operacijas vertinti pagal faktinį jų turinį, o ne formą. V.Jakienės vertinimu tokios operacijos, kai už akcijų pirkimą per menamą skolą užsienio įmonei atsiskaito pati bendrovė, kurios akcijos yra parduodamos, „gali kelti klausimų dėl mokestinių rizikų“.
V.Jakienės vertinimu, tarpininkavimas ir kitos paslaugos, perkamos iš neaiškių užsienio įmonių, gali būti naudojamos siekiant dirbtinai sumažinti verslo pelningumą ir taip išvengti pelno mokesčio.
„Jei įmonė X įformina tarpininkavimo paslaugų įsigijimą iš Maltos įmonės – tai tokios išlaidos Pelno mokesčio tikslais yra laikytinos įmonės X leidžiamais atskaitymais, kurios mažina įmonės X apmokestinamąjį pelną. Tačiau, jei nėra požymių, kad Maltos įmonė apskritai vykdė veiklą, tuomet tos paslaugos galimai įforminamos fiktyviai, tikslu, kad įmonė X susimažintų apmokestinamąjį pelną ir išvengtų pelno mokesčio mokėjimo“, – teigė VMI specialistė.
Dalis „Stenlitus“ istorijos veikėjų nenutolo nuo Ž.Pinskuvienės net ir sužlugus bet kokioms statybų Nemenčinėje iliuzijoms. Eksministras K.Daukšys kartu su J.Pinskumi pernai kandidatavo į Seimą, atstovaudamas Lietuvos socialdemokratų darbo partijai. Abu politikai liko ryškiai matomi politinėje arenoje. Mažiau matomas žmogus Ž.Pinskuvienę lydėjo tolesniuose jos politinės karjeros etapuose. Ir lydi iki šiol.
2009 m. buvo inicijuotas ryšių centrą nupirkusios bendrovės „Fintesa“ bankrotas. Jį dėl negrąžintos 50 tūkst. litų paskolos inicijavo bendrovė „Stenlitus“ – ta pati įmonė, kuri iš „Fintesos“ uždirbo 9 mln. eurų. „Stenlitus“ direktoriaus pareigas tuo metu ėjo Žilvinas Tomas Badikonis.
Ž.T.Badikonis „Stenlitus“ vadovu paskirtas praėjus maždaug metams po Ž.Pinskuvienės pasitraukimo iš įmonės akcininkų. Tačiau po keleto metų „Stenlitus“ direktoriaus ir žinomos politikės keliai susikirto tiesiogiai.
2014 m. kovą Ž.T.Badikonis paskirtas valstybinio Lietuvos žirgyno direktoriumi. Valdybos ir akcininkų susirinkimų protokolai atskleidžia, kad pastaroji kandidatūra valdybai buvo teikta vos prieš mėnesį valdybos pirmininkės kėdę užėmusios Ž.Pinskuvienės iniciatyva.
Tik atėjusi į valdybą, naujoji jos pirmininkė jau pirmojo posėdžio metu pasiūlė iš direktoriaus pareigų atšaukti tuometį žirgyno direktorių Edgarą Jeniną ir lyg tarp kitko užsiminė apie Ž.T.Badikonio galimą kandidatūrą. E.Jenino atleidimo priežastys protokole įvardytos nebuvo.
Ž.T.Badikonis buvo iškart pakviestas pasisakyti ir prisistatė dar to paties posėdžio metu. Kito valdybos posėdžio metu Ž.T.Badikonis vienbalsiais buvo paskirtas direktoriumi. Ž.Pinskuvienė posėdyje nedalyvo. Dar kitame posėdyje Ž.Pinskuvienė iš valdybos pasitraukė.
Šiuo metu Ž.T.Badikonis eina kitas pareigas valstybiniame sektoriuje. Jis vadovauja savivaldybės valdomai įmonei „Širvintų šiluma“. Į šias pareigas buvęs „Stenlitus“ vadovas paskirtas 2019 m. vasarą, antros merės Ž.Pinskuvienės kadencijos pradžioje.
Kalbėdamas su merės dukrai priklausančiu laikraščiu „Širvintų kraštas“, Ž.T.Badikonis nieko nepasakojo nei apie „Stenlitus“, nei apie Ž.Pinskuvienės turėtas akcijas. Su mere naujasis „Širvintų šilumos“ vadovas teigė susipažinęs tik tada, kai ėmėsi vadovauti Lietuvos žirgynui.
„Tada pirmą kartą teko pabendrauti su tuo metu Lietuvos žemės ūkio ministerijoje viceministro pareigose dirbusia Živile Pinskuviene“, – teigė Ž.T.Badikonis.
„Sienai“ susisiekus su Ž.T.Badikoniu, buvęs „Stenlitus“ vadovas teigė nepamenantis detalių apie Ž.Pinskuvienės akcijų pardavimą.
„Tai buvo ne prie manęs“, – sakė „Širvintų šilumos“ vadovas.
Pašnekovas teigė negalintis pasakyti, kas buvo faktinis Ž.Pinskuvienės akcijas nupirkusios Maltos įmonės savininkas.
Paprašytas pakomentuoti, kaip jo vadovaujama „Stenlitus“ inicijavo „Fintesos“ bankrotą dėl 50 tūkst. litų skolos, Ž.T.Badikonis teigė, kad ankstesni įmonių santykiai, kai ta pati „Fintesa“ į „Stenlitus“ sąskaitą sumokėjo 9 milijonus, nepateko į jo kompetencijos ribas.
„Aš jų neradau, šitų dalykų. Čia jau akcininkai pasidarė“, – sakė jis.
Pasak jo, „Stenlitus“ dokumentus tikrino ir Valstybinė mokesčių inspekcija – ir „viskas gerai buvo“.
Paklaustas, ar dirbdamas „Stenlitus“ vadovu buvo susidūręs su Ž.Pinskuviene, pašnekovas atsakė neigiamai.
„Yra konkursai, kur nueini, sudalyvauji – ir paskui ir susipažįsti su žmogumi“, – sakė Ž.T.Badikonis, komentuodamas savo paskyrimą Lietuvos žirgyno ir „Širvintų šilumos“ vadovu.
Vis dėlto jis pripažino seniai pažįstantis merės vyrą – esą jį ir buvusį profesionalų irkluotoją J.Pinskų sieja būtent sportas. „Joną Pinskų pažįstu. Jonas Pinskus irkluotojas yra, aš esu irklavęs. Tai tenka pasimatyti per varžybas. Tai tiek ir galiu pasakyti“, – kalbėjo „Širvintų šilumos“ vadovas.
Ž.T.Badikonio teigimu, jis „Stenlitus“ vadovu dirbo „trumpai“. Registrų centro duomenimis, jis šios įmonės vadovu buvo registruotas nuo 2008 m. spalio iki 2016 m. kovo. Taigi dirbdamas Lietuvos žirgyno vadovu, jis tebevadovavo ir „Stenlitus“. Tiesa, ši įmonė gyvybės ženklų tuomet jau neberodė. Vienas paskutinių „Stenlitus“ veikimą patvirtinančių viešų dokumentų – 2009 metų teismo procesas, kai Ž.T.Badikonio vadovaujama „Stenlitus“ nesėkmingai bandė pakeisti „Fintesos“ bankroto administratorių.
Su nutekėjusių dokumentų turiniu supažindinome „Transparency International“ Lietuvos skyriaus programų vadovę Ingridą Kalinauskienę. Anot jos, šiose operacijose netrūksta dedamųjų, kurias finansų sektorius traktuoja kaip pinigų plovimo rizikos požymius.
„Suprantu, kaip iš šalies tokia įvykių seka galėtų atrodyti įtartinai arba, mažų mažiausiai, kaip labai rizikingas veikimas. Kodėl taip sakau? Nes panašu, kad yra bent kelios raudonos vėliavos, būdingos pinigų plovimui“, – kalbėjo I.Kalinauskienė.
Tarp „raudonų vėliavų“ pašnekovė paminėjo tiek įmonių veiklą ir vaidmenį, tiek faktą, kad įmonė įsteigta Maltoje, be aiškių faktinių savininkų ir, anot dokumentų, panaudota operacijoms Lietuvoje.
I.Kalinauskienės teigimu, į verslo santykius su nežinia kieno valdomomis užsienio įmonėmis įsitraukiantys politikai labai rizikuoja, o iškilus klausimams būtent jie turėtų išsklaidyti visas abejones.
Dėl nutekėjusių dokumentų turinio kreipėmės ir į Širvintų merę. Telefonu atsiliepusi politikė pokalbį nutraukė net neišgirdusi klausimų.
„Ačiū, viso gero“, – tarė Ž.Pinskuvienė ir padėjo ragelį.
Klausimus merei pateikėme ir elektroniniu paštu. Jokio atsakymo taip ir negavome.
Ankstesnį tyrimą apie Ž.Pinskuvienės praturtėjimo aplinkybes galite ir paskaityti, ir pamatyti:
Publikacija iš dalies finansuojama Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.
.jpg)
