Ukrainos gyventojai ir įmonės netiesiogiai finansavo karą prieš savo valstybę. Taip galima apibendrinti kai kurių Lietuvos įmonių prekybos operacijas, kuomet į kariaujančią valstybę, pateikiant fiktyvius lietuviškos prekių kilmės dokumentus, išgabenta tūkstančiai tonų suskystintų naftos dujų (SND), Ukrainos tarnybų vertinimu, pagamintų ne Lietuvoje, o Rusijoje.
„Sienos“ surinkti duomenys rodo, kad nuo pat pilno masto Rusijos invazijos prieš Ukrainą pradžios pradėjo veikti prekybos ribojimų apėjimo sistema. Lietuviškos įmonės, pateikdamos netikslius ar net suklastotus naftos perdirbimo gamyklos „Orlen Lietuva“ sertifikatus, į Ukrainą eksportavo didelius kiekius SND, kurių kilmė lietuviška buvo tik popieriuje.
Tarp tokių eksportuotojų – dvi Lietuvos įmonės, pimaisiais karo metais pasižymėjusios kaip didžiausios rusiškų naftos dujų importuotojos į Lietuvos rinką. Pirma – degalinių tinklas „Jozita“. Antra – rusiško kapitalo bendrovė „Gazimpeksas“, kurios tuometis direktorius turėjo aiškias sąsajas su Rusijos energetikos sektoriumi, o savininkė sugebėjo įgyti Lietuvos pilietybę su prezidento Gitano Nausėdos parašu. Tai, mūsų surinktais duomenimis, ji padarė teikdama melagingus duomenis apie Rusijos pilietybės atsisakymą.
Nors „Jozitos“ ir „Gazimpekso“ pavadinimai mirga Ukrainos teismų sprendimuose, susijusiuose su abejotinos kilmės „lietuviškomis“ dujomis, abiejų įmonių atstovai tvirtina nepažeidę nei Lietuvos įstatymų, nei Ukrainos sankcijų. O „Jozitos“ vadovas vietoj atsakymų į klausimus apie rusiškas dujas pasiūlė „išsiplauti galvą“.
Ukraina rusiškų degalų importą uždraudė dar 2022-aisiais, pilno masto invazijos pradžioje. Importuoti dujas buvo leista tik iš Europos Sąjungos valstybių, ir tik pateikus dujų kilmės šalį įrodantį kokybės sertifikatą. Esminė ir akivaizdžiausia tokio sprendimo priežastis – iš Rusijos naftos sektoriaus gaunamos pajamos, kurios naudojamos karo prieš Ukrainą finansavimui. Visgi, kaip rodo Ukrainos muitinės duomenys, rusiškos SND kelią į užpultos šalies rinką rado. Ir tam buvo panaudota Lietuva.
Ukrainos sankcijų apėjimui naudoti paprasti, bet efektyvūs mechanizmai. Lietuviškos įmonės pirko nedidelius kiekius Mažeikiuose, „Orlen Lietuva“ gamykloje, pagamintų SND ir gavo degalų kilmę patvirtinančius sertifikatus. Tačiau vėliau tuos pačius sertifikatus panaudojo kur kas didesnio SND kiekio eksportui į Ukrainą.
„Sienos“ išnagrinėti Ukrainos teismų sprendimai rodo, kad kai kuriais atvejais galima įtarti tikrai lietuviškų dujų „skiedimą“ neaiškios kilmės SND, sumaišant Lietuvoje pagamintus naftos produktus su rusiškais. Bet būta ir tokių atvejų, kai veikta dar įžūliau. Pavyzdžiui, 20 tonų SND lietuvišką kilmę patvirtinantį dokumentą panaudojant daugiau nei 50 kartų didesnio kiekio degalų eksportui.
„Orlen Lietuva“ patvirtino žinanti apie Mažeikiuose išduotų sertifikatų naudojimą Ukrainos sankcijų apėjimui. Didžiausia Lietuvos įmonė taip pat ėmėsi ir prevencinių priemonių.
„Jūsų minimos schemos mūsų bendrovei yra žinomos. Siekdami kuo skaidresnės degalų tiekimo grandinės į Ukrainą, šiuo klausimu mes ir savo iniciatyva ėmėmės veiksmų. Bet, visų pirma, turime pabrėžti, jog mes netoleruojame jokių korekcijų, pakeitimų ar tiesmukų „Orlen Lietuva“ išduotų dokumentų falsifikavimo“, – raštu pateiktame komentare nurodė „Orlen Lietuva“ komunikacijos vadovas Tomas Digaitis.
Pasak jo, naftos perdirbimo gamykla Ukrainos muitinei jau seniai teikia visą informaciją, reikalingą sertifikatų patikrinimui ir tikrosios krovinio kilmės nustatymui. Kaip rodo Ukrainos teismų sprendimai, būtent „Orlen Lietuva“ pateikti duomenys leidžia kvestionuoti „Jozitos“ ir „Gazimpekso“ eksportuotų SND kilmę.
Oficialiais Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2023 m. „Jozitos“ importuojamas rusiškų SND kiekis išaugo 96 proc., palyginti su ankstesniais metais. Tų pačių 2023 metų pradžioje Ukrainos muitinė fiksavo pirmuosius šios bendrovės bandymus į šalį įvežti neaiškios kilmės SND krovinius.
Ukrainos teismų sistemoje aptikome keturias bylas, kuriose minimas šio degalinių tinklo pavadinimas. Visais atvejais Ukrainos muitinė pranešė apie „Jozitos” bandymus įvežti didesnius dujų kiekius, nei tie, kurie buvo įrašyti tarnyboms pateiktuose „Orlen Lietuva“ sertifikatuose.
„Orlen Lietuva“ patvirtino, kad „Jozitai“ išdavė tikrus dokumentus, pagrindžiančius Mažeikiuose įsigytų dujų kilmę. Tačiau Ukrainos teismams pateikti šios šalies muitinės duomenys parodė, kad sertifikatai buvo naudojami gerokai didesnių SND krovinių gabenimui. Pasienyje sustabdytos cisternos viršijo numatytą kiekį keliomis ar keliolika tonų. Didžiausias „Sienos“ aptiktas neatitikimas tarp Ukrainą pasiekusių „lietuviškų“ dujų masės ir skaičiaus „Orlen Lietuva“ išduotame sertifikate – beveik 28 tonos.
Išnagrinėjus šiuos neatitikimus, Ukrainos tarnybos teigė, kad Lietuvoje pagamintas produktas galimai yra maišomas su komponentais, gautais iš kitų valstybių.
Ukrainos energetikos muitinės pateiktais duomenimis, 2023 m. tokia schema buvo gana stipriai paplitusi tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos valstybėse. Viena Ukrainos pareigūnų nagrinėtų versijų – Europos Sąjungoje pagamintų SND maišymas su rusiškomis. Mat pagal Ukrainos teisinę praktiką, „praskiedus“ europietiškas dujas rusiškomis, deklaruojamos dujų kilmės šalies keisti neprivaloma.
Pasinaudodamos šia spraga, SND prekyba besiverčiančios įmonės, įskaitant ir jų eksportuotojas Lietuvoje, galėjo apeiti importo draudimus ir toliau tiekti rusišką produkciją į rinką net ir po Ukrainos sankcijų rusiškiems degalams paskelbimo.
Apie visa tai mėginome pasikalbėti su „Jozitos“ direktoriumi Jonu Jokubauskiu. Tačiau vietoje paaiškinimų sulaukėme kvietimo „išsiplauti galvą”.
„Gerbiamasis, išsiblaivyk arba eik išsiplaut galvą, jei esi susitrenkęs. Susitvarkyk ir aš tau atsakysiu, gerai?” – kalbėjo „Jozitos“ vadovas.
Rusiškos SND į Europos Sąjungos sankcijų sąrašus buvo įtrauktos tik pernai, o draudimas į ES importuoti šios kategorijos rusiškus degalus įsigaliojo tik 2024 m. pabaigoje. Tačiau „Jozita“ prekybą su Rusija mėgino tęsti ir po sankcijų įsigaliojimo.
Tai patvirtina teisminis ginčas tarp degalinių tinklo ir Muitinės departamento. „Jozita“ mėgino tęsti rusiškų SND importą, pirkdama dujas iš Kipro kompanijos „Genver Limited“, aprūpinusios degalinių tinklą koncerno „Lukoil“ produkcija. Jau įsigaliojus ES sankcijoms, „Jozita“ įsivežė naujus SND krovinius, Muitinės departamentui nurodydama, esą veikiama pagal ankstesnes, iki sankcijų sudarytas sutartis.
Muitinės pareigūnams tokia versija nepasirodė įtikinama, ir krovinius atsisakyta įleisti į Lietuvos rinką. Tokį Muitinės departamento sprendimą „Jozita“ apskundė Regionų administraciniam teismui. Šių metų gegužę, ginčas baigėsi „Jozitos“ pralaimėjimu.
„Teismas, išnagrinėjęs bylą, nurodė, kad Muitinės departamentui pagrįstai kėlė abejonių pareiškėjos [„Jozitos“] pateikti dokumentai. (...) Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nelaikytini pakankamais siekiant taikyti išimtį iš Europos Sąjungos sankcijų režimo, susijusio su Rusijos Federacijos veiksmais prieš Ukrainą. Teismo įsitikinimu, tiek Muitinės departamentas, tiek teritorinės muitinės sprendė ginčą remdamiesi objektyviais kriterijais, tinkamai taikydami atitinkamas teisės normas ir užtikrindami ES teisės aktų laikymąsi’, – nurodoma teismo pranešime.
„Jozitos“ vadovas J. Jokubauskis atsisakė nurodyti, ar įmonė tokį teismo sprendimą apskundė. „Skųsiu ar neskųsiu – ar skaniau miegosi? (...) Jūsų darbas – paklausti. Mano darbas – neatsakyti“, – sakė jis.
Tuo tarpu Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto partnerystės docentas Vytis Jurkonis konstatuoja, kad „Jozitos“ elgesys – ne pirmas atvejis, kuomet lietuviškos įmonės veikia priešingai valstybės užsienio politikai.
„Deja, yra Lietuvoje verslo atstovų, kuriems sąsajos su Rusija nėra jokia raudona linija. Kad pinigai nekvepia’, – sakė V. Jurkonis.
„Jozita” – ne vienintelė lietuviška įmonė, pakliuvusi į Ukrainos muitinės akiratį dėl galimo sankcijų apeidinėjimo. Ją tiek eksportuotu į Ukrainą eksportuotų dujų apimtimis, tiek bylų dėl abejotinos kilmės dujų kiekiu pranoko „Gazimpeksas”. Ši Vilniuje įsikūrusi bendrovė – didžiausia rusiškų suskystintų naftos dujų importuotoja pirmaisiais invazijos į Ukrainą metais. 2022-aisiais įmonės įsigyjami rusiškų SND kiekiai padidėjo apie 92 proc., palyginti su praėjusiais metais.
2023 m. pradžioje, po to, kai „Orlen Lietuva” informavo Ukrainos institucijas apie galimą sertifikatų klastojimą ir klaidingą panaudojimą, buvo pradėta atidžiau stebėti „Gazimpekso“ prekybą su Ukrainos įmonėmis. Netrukus muitinė užfiksavo piktnaudžiavimo atvejus, kuomet „Gazimpeksui” išrašyti „Orlen Lietuva” sertifikatai buvo panaudoti gabenant keliasdešimt kartų didesnius krovinius.
Mažiau nei per mėnesį devynios ukrainiečių įmonės importavo 1,13 tūkst. tonų suskystintų naftos dujų, naudojant vieną ir tą patį „Gazimpeksui“ išduotą „Orlen Lietuva” sertifikatą. Šis sertifikatas buvo išrašytas dvidešimties tonų kroviniui, t.y. maždaug vienai cisternai, o panaudotas beveik 56 kartus didesnio SND kiekio eksportui į Ukrainą.
Įmonės administracija, atsakydama į mūsų klausimus, patvirtino, kad yra prekiavusi su Ukraina, tačiau teigė, jog jokios nelegalios veikos nevykdė:
„Bendrovės prekių pirkėjai – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Ukrainos, Vengrijos komerciniai juridiniai asmenys. UAB „Gazimpeksas“ įstatymais draudžiamos veiklos nevykdo, reikiamus duomenis, deklaracijas ir dokumentus kompetentingoms viešosios valdžios institucijoms nuosekliai ir laiku teikia. Bendrovė į Lietuvos biudžetą visus priklausančius mokėti mokesčius laiku ir tinkamai moka, taip pat ir atsiskaito su visais kontrahentais.
Jūsų nurodyta informacija apie „Orlen Lietuva sertifikatą“ tikrovės neatitinka. Konkrečių komercinių sandorių UAB „Gazimpeksas“ nekomentuoja”, – raštu pateiktame komentare nurodė dabartinė įmonės vadovė Dangira Atkočiūtė - Kulikauskienė.
„Gazimpeksas” įdomus ne tik dėl įmonės prekybos su Ukraina, bet ir dėl jos ryšių su Rusijos energetikos pramone.
Gazimpekso direktoriaus pareigas nuo 2021 m. iki praėjusių metų liepos ėjo Rusijos pilietis Nikolajus Eliseevas. Būtent jo vadovavimo metais „Gazimpeksas“ tapo rusiškų SND importo lyderiu Lietuvoje, o į Ukrainą ėmėsi eksportuoti didelius kiekius abejotinos kilmės dujų.
Prieš užimdamas pareigas „Gazimpekse“ N. Eliseevas buvo dujų prekybos departamento vadovas „Rosneft“ – antroje didžiausioje Rusijos valstybinėje įmonėje, kuri patenka tiek į ES, tiek į JAV sankcijų sąrašus.
Dirbdamas „Gazimpekso“ vadovu, Eliseevas turėjo leidimą gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento pateiktais duomenimis, leidimo galiojimas šiuo metu yra pasibaigęs ir pratęstas nebuvo.
Tuo tarpu verslininko žmonai Oksanai Eliseevai pavyko įgyti lietuvišką pasą. 2021 metais, O. Eliseevai būnant vienintele „Gazimpekso“ akcininke, prezidentas Gitanas Nausėda šiai moteriai suteikė Lietuvos pilietybę. Migracijos departamentas nurodė, kad tam buvo du motyvai – moters lietuviška kilmė ir rusiško paso atsisakymas.
„Lietuvos Respublikos piliečio teises, laisves ir pareigas [O. Eliseeva] įgijo 2022 m. liepos 28 d., kuomet nustatyta tvarka prisiekė Lietuvos Respublikai. Prieš tai, 2022 m. birželio 20 d., atsisakė Rusijos Federacijos pilietybės, kadangi teisės į daugybinę pilietybę O. Eliseeva neturi“, – raštu pateiktame komentare nurodė departamentas.
Vis dėlto „Sienos” gauti duomenys rodo, kad prabėgus daugiau nei metams po jos priesaikos Lietuvos Respublikai, moteris toliau sėkmingai naudojosi rusišku pasu. Bendradarbiaujant su nepriklausomu Rusijos žurnalistu Mikhail Maglov, gavome duomenis iš Rusijos pasienio tarnybos, rodančius, kad 2023 m. pavasarį „Gazimpekso“ savininkė tarp Maskvos ir Belgrado keliavo naudodamasi 2021 m. išduotu Rusijos pasu. O. Eliseevai jau turint Lietuvos pilietybę, šis pasas taip pat naudotas jos kelionėms į Turkiją bei Armėniją.
Mėginome šiuo klausimu susisiekti su O. Eliseeva, tačiau ji į skambučius neatsiliepė, o į žinutes – neatsakė.
Politologas, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto partnerystės docentas V. Jurkonis dėl tokios situacijos pernelyg nesistebi. Mat Rusijos piliečiai teisėtai gali disponuoti dviem pasais – ir vieno atsisakyti tiesiog „dėl akių“.
„Rusijos Federacijos piliečiai turi vidaus pasus ir užsienio kelionės dokumentus. (...) Taigi įmanomas variantas, kad vieną priduodi, taip neva atsisakydamas [Rusijos pilietybės], o kitą išlaikai. Ir tai yra Lietuvos institucijų apgavystė”, – konstatavo V. Jurkonis.
2024 metų liepos mėnesį „Gazimpekso” savininkų ir akcininkų struktūra pakito. Nuo to laiko Eliseevų šeima su šia Vilniuje įkurta įmone tiesioginių ryšių nebeturi. Tačiau lietuviškas pasas buvusiai akcininkei vis dar priklauso.
Ukrainos muitinė pastebi, kad lietuviški sertifikatai buvo naudojami ne tik Lietuvos įmonių. Anot Ukrainos pareigūnų, abejotinus „Orlen Lietuva“ sertifikatus naudojo SND tiekėjai iš Latvijos, Estijos, Kipro, Vokietijos ir net Jungtinių Amerikos Valstijų.
Įsigaliojus ES sankcijoms, rusiškų SND tiekimas Ukrainai su „lietuviška“ kilme tapo kur kas sudėtingesnis. Visgi V. Jurkonis pabrėžia, kad teisingumas taip ir liko nepasiektas, nes Ukrainos tarnybos galėjo nubausti tik savo šalyje veikusius SND importuotojus, kurie į sankcijų apėjimo schemas galėjo būti įtraukti be savo žinios ar pritarimo.
„Klausimas, ar Ukrainos importuotojai apie tai buvo informuoti ir tai darė sąmoningai, ar buvo suklaidinti. Jeigu suklaidinti, tai čia būtų nusikaltimas kvadratu“, – teigė V. Jurkonis.
O eksportuotojų iš Lietuvos Ukrainos institucijos nubausti negali. Anot politologo, Lietuvos tarnybos į tokius atvejus turėtų reaguoti principingai – nes verslas, kuriam pinigai neturi kvapo, tokiais veiksmais tepa ir valstybės mundurą.
Prie šio tyrimo prisidėjo Mikhail Maglov
Publikacija parengta įgyvendinant Europos Komisijos programos „Creative Europe“ finansuojamą projektą „Collaborative Journalism Europe in a Global Context“, bendradarbiaujant su tarptautiniu tiriamosios žurnalistikos centru ICIJ
