Prieš dvejus metus prasidėjusi migracijos krizė niekur nedingo. Šimtai žmonių vis dar mėgina kirsti Lietuvos, Lenkijos ar Latvijos sieną su Baltarusija, ir nemažai daliai jų tai pavyksta. O kitapus sienos jau laukia šešėlinis verslas – pervežimą į Vakarus siūlančios nusikalstamos grupuotės. Jų paslaugos migrantams kainuoja labai brangiai. Kartais jie sumoka ir pačią didžiausią kainą.
Tarptautinė žurnalistų komanda du mėnesius sekė organizuotą nusikalstamą grupuotę, milžiniškomis apimtimis gabenančią žmones iš mūsų regiono į Vakarus. Vien ši grupuotė yra pajėgi per mėnesį pergabenti po kelis šimtus ar net tūkstantį migrantų. Be to, žurnalistai surinko duomenų, rodančių, kad ji gali būti susijusi ir su gegužės mėnesį Lietuvoje ir Lenkijoje įvykusiomis tragedijomis ir žmonių žūtimis.
„Sienos“ ir partnerių iš „Belarusian Investigative Center“ (Baltarusija), Frontstory.pl (Lenkija) ir „Re:Baltica“ (Latvija) tyrimas atskleidžia ne tik žmonių kontrabandininkų operacijas, vykstančias šiuo metu. Mūsų surinkti duomenys leidžia giliau pažvelgti į pačias migrantų krizės ištakas, kai į Minską pasipylė tiesioginiai skrydžiai iš Bagdado, o minios migrantų į kaimyninę Baltarusiją keliavo deklaruodami ypatingą viešnagės tikslą – pramoginę medžioklę diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos valdose.
Migrantų krizės atskaitos tašku paprastai laikoma A.Lukašenkos kalba, pasakyta 2021 m. gegužę. Joje jau trečią dešimtmetį valdantis autokratas pareiškė nebesaugosiantis ES sienų nuo „migrantų ir narkotikų“.
Kiek vėliau pasakytoje kalboje A.Lukašenka atvirai klojo, kad migrantų antplūdis susijęs su ES sankcijomis, pritaikytomis dėl suklastotų 2020 m. prezidento rinkimų.
„Jie mus dusina – mes juos saugosim? Klausykit, negi tai nebūtų naivu?“ – retoriškai klausė A.Lukašenka.
Tačiau veiksmai, atvedę iki tebevykstančios krizės, prasidėjo gerokai anksčiau nei skambūs diktatoriaus pareiškimai.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Rustamas Liubajevas „Sienai“ teigė, kad pasirengimo stadijoje itin didelį vaidmenį suvaidino konsulatai ir jų vadovai. Diplomatai bei ypatingą statusą turintys garbės konsulai tiesiogiai prisidėjo prie skrydžių į Minską bei migrantų kelionių į Baltarusiją organizavimo.
„Tikrai buvo nemažai informacijos apie dalyvavimą, apie pasirengimą operacijai, kai buvo steigiami konsulatai – Baltarusijos konsulatai – ypač Erbilyje – ir kaip buvo reklamuojama kelionė į Baltarusiją. (...) Iš mūsų kriminalinės žvalgybos šaltinių, iš informacijos, kuri šiuo metu yra ir atviruose šaltiniuose, tikrai matome, kad tai buvo labai gerai, kruopščiai suorganizuota operacija“, – kalbėjo R.Liubajevas.
Anot pašnekovo, dabar jau turima ir duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad prie krizės sukėlimo prisidėjo ne tik Minsko režimas, bet ir Rusijos specialiosios tarnybos.
VSAT vado žodžius apie garbės konsulų vaidmenį patvirtina ir mūsų partnerių iš Baltarusijos surinkti duomenys. Kai niekas net nesapnavo migrantų antplūdžio prie ES sienų, tarp Baltarusijos ir Vidurio Rytų šalių zujo garbės konsulai. Viena pavardė – itin verta dėmesio.
Susipažinkite – Majidas Al-Qaysi, Baltarusijos garbės konsulas Bagdade ir avialinijų „Fly Baghdad“, kuriomis į Minską buvo masiškai gabenami migrantai, atstovas.
„Sienos“ partneriai Lenkijoje dar 2021 m. publikavo išsamų tyrimą, kuris atskleidė M.Al-Qayisi vaidmenį migrantų krizėje. O taip pat – faktą, kad jis iš krizės nemenkai pasipelnė. Nes būtent Baltarusijos garbės konsulo valdoma įmonė tiesiogiai užsiėmė migrantų kelionių organizavimu.
Tarp paslaugų, kurias siūlė garbės konsulo turizmo įmonės – ir pramoginė medžioklė. O jos pėdsakai veda tiesiai iki A.Lukašenkos administracijos.
Atsakydama į migracijos krizę, Europos Sąjunga į sankcijų sąrašus įtraukė ne vieną su šia schema susijusią įmonę. Šiame tyrime atkreipsime dėmesį į dvi Baltarusijos įmones iš sankcijų sąrašo: valstybės valdomą turizmo kompaniją „Centrkurort“ ir irakietiško kapitalo kelionių organizatorių „Oskartour“. Tiesa, pastaroji įmonė susijusi ne tik su irakietišku kapitalu, bet ir su Baltarusijos jėgos struktūromis.
Būtent „Oskartour“ ir „Centrkurort“ 2021 m. vasarą organizavo ypatingas keliones menamiems „turistams“, atvykstantiems iš Irako. „Belarusian Investigative Center“ turimi dokumentai rodo, kad daugiau nei tūkstantis migrantų tuomet į Baltarusiją atvyko deklaruodami, kad dalyvaus pramoginėje medžioklėje. Ne bet kur, o valstybiniuose miškuose, valdomuose medžiotojų ir žvejų draugijos, kurią tiesiogiai kontroliuoja Baltarusijos prezidento reikalų valdyba.
Tokios medžioklės turistams iš Artimųjų Rytų buvo organizuojamos ir anksčiau, tačiau tuomet tai buvo brangus malonumas, įkandamas tik elitui. O 2021 m. vasarą į Baltarusiją pasipylė „medžiotojai“, dirbantys mokytojais, elektrikais ir panašiai.
Vienu „Oskartour“ vadovų tuomet prisistatinėjo buvęs Baltarusijos teisėsaugos pareigūnas Dmitrijus Korobovas. Tačiau ir jam šis verslas, panašu, apkarto. Kaip rodo „Sienos“ partnerių gauti skambučių įrašai, buvęs pareigūnas pats nustebo pamatęs, kaip kelionių agentūros klientai „išsilaksto kaip skruzdės“ ir juda ES sienų link.
„Mes paskui savo irakiečius važinėjam po Baltarusiją, naktimis nemiegam. (...) Pas mus ne tai kad linksma. Mums žopa. (...) Grubiai sakant, iš turistinių lėktuvų – 80 procentų va tokių debilų atvyksta“, – skambutyje Baltarusijos pasienio pareigūnui guodėsi D.Korobovas.
Mūsų kolegoms mėginant susisiekti su D.Korobovu, paaiškėjo, kad buvęs pareigūnas šių metų pradžioje buvo sulaikytas Baltarusijos tarnybų, įtariant jį neteisėtos migracijos schemų organizavimu.
Tačiau migrantų judėjimas link išorinių ES sienų nesibaigė nei su D.Korobovo sulaikymu, nei anksčiau. Šimtai žmonių ir dabar bando kirsti Lietuvos, Lenkijos ar Latvijos sieną. O sėkmės atveju, jų dažnai jau laukia nusikalstamų grupuočių parūpintas transportas. Būtent į vienos tokios grupuotės ryšio kanalus pavyko įsiskverbti ir šio tyrimo komandai.
Mūsų regione veikia ne viena grupuotė, siūlanti migrantams pervežimą į Vakarus. Dažniausiai – Vokietijos kryptimi. Komunikacijai su migrantais ir jų gabenimui samdomais pavežėjais paprastai naudojama susirašinėjimo programėlė „Telegram“.
Apie tokį pavežėjų tinklą puikiai informuoti yra ir VSAT pareigūnai.
„Tiesiog nurodoma vairuotojui nuvykti į tam tikrą tašką, kuris, kaip rodo praktika, yra netoli valstybės sienos, ir vyksta žaibiškas valstybės sienos pažeidimas. Neteisėtų migrantų grupė ateina į tam tikrą lokaciją, vairuotojas turėtų pateikti organizatoriams nuotrauką ir toliau grupė gabenama į, dažniausiai, Vokietiją“, – taip žmonių kontrabandos ES viduje mechanizmą „Sienai“ nupasakojo VSAT vadas R.Liubajevas.
Anot pašnekovo, dėl nelegalaus migrantų gabenimo jau sulaikyta dešimtys asmenų, o sėkmingų sienos kirtimo atvejų neturėtų būti daug.
„Praeitais metais buvo sulaikyta virš 200 gabentojų ir pradėta apie 168 ikiteisminiai tyrimai. (...) Tiksliai pasakyti, kiek sugeba praeiti, būtų sudėtinga. Jeigu kalbėtume apie mūsų sienos ruožą su Baltarusijos Respublika, tai mes iš tikrųjų turim pakankamai gerą vaizdą – matome visą sieną ir fiksuojame tuos visus pažeidimus valstybės sienos. Tai galėčiau pasakyti, kad tokių atvejų, ko gero, būtų labai nedaug – vienetai“, – komentavo R.Liubajevas.
Tačiau „Sienos grupės“ savanorė Emilija Švobaitė pateiktą statistiką vertina kritiškai.
„Mes turime tuos skaičius, kurie mums pasako tik nesėkmės atvejus, mes neturime sėkmės atvejų skaičių. Tai, kad žmonės vis dar važiuoja, kad tas apgręžimų skaičius lieka stabilus, parodo, kad pralaidumas šitos sienos yra tikrai aukšto lygio“, – komentavo E.Švobaitė.
Pasak jos, aiškesnį vaizdą būtų galima susidaryti, jei aktyvistams ir žiniasklaidai būtų leidžiama iš arti stebėti padėtį pasienyje. Tačiau tokių galimybių neturi nei žurnalistai, nei žmogaus teisių gynėjai.
Šio tyrimo metu surinkti duomenys rodo, kad vos viena nusikalstama grupuotė yra pajėgi per mūsų regioną kas mėnesį pergabenti po kelis šimtus migrantų.
„Sienos“ partneriams iš Belarusian Investigative Center pavyko įsiprašyti į slaptas „Telegram“ grupes, naudojamas vienos žmonių kontrabandininkų grupuotės. Viskas veikia lygiai taip, kaip nupasakojo pasieniečių vadas – tuo mūsų kolegos įsitikino atsiliepę į pasiūlymą pervežti būrį migrantų, esančių Lenkijoje.
„Žiūrėkit. Pas mus už vieną žmogų 650 dolerių. Kiek galit, tiek ir vešit. Pas mus daug ten stovi“, – taip darbo pobūdį ir uždarbį skambučio metu apibūdino vienas migrantų kelionių organizatorius, su kuriuo susisiekė migrantų pervežėju neva norintis būti žurnalistas.
Būtent su šia grupuote gali būti susijusios ir dvi tragedijos, praėjusį mėnesį nusinešusios keturių žmonių gyvybes.
Gegužės 5 dieną Lenkijos pasieniečiai mėgino sustabdyti įtartiną automobilį. Kaip paaiškėjo vėliau, „Toyota RAV4“ – paprastas keleivinis automobilis – gabeno net 10 migrantų. Juos pasieniečiai suskaičiuoti galėjo tik po tragedijos – kai vairuotojo iš Uzbekistano nesuvaldytas automobilis apsivertė, nusinešdamas dviejų keleivių gyvybes.
Tragedijos išvakarėse mūsų stebima kontrabandininkų grupuotė paskelbė naują kvietimą vairuotojams. Šalis: Lenkija. Kaina už žmogų: 600 dolerių. Keleivių kiekis: 10. Visi šie duomenys visiškai atitinka informaciją apie tragedija pasibaigusias gaudynes Lenkijoje.
Gegužės viduryje labai panaši tragedija sukrėtė Lietuvą. Policijos pareigūnų reikalavimams nepaklusęs vairuotojas iš Moldovos su šešiais migrantais įlėkė į tvenkinį. Žuvo vienas migrantas ir pats vairuotojas. Pareigūnai nustatė, kad migrantai buvo gabenami iš Latvijos.
Kelios dienos prieš tragediją, mūsų sekami kontrabandininkai pasiūlė po tūkstantį dolerių už kiekvieną keleivį naujame gyvame krovinyje. Šalis: Latvija. Keleivių kiekis: 6.
Ar šios dvi tragedijos tiesiogiai susijusios su grupuote, kurios veiklą stebėjome pastaraisiais mėnesiais, kol kas negalime nei patvirtinti, nei paneigti.
Anot VSAT vado R.Liubajevo, dešimtys sulaikytų migrantų vežėjų – menka paguoda. Mat vairuotojai paprastai neturi jokios informacijos, kuri padėtų susekti žmonių kontrabandos organizatorius. Net atsiskaitymai vykdomi be tiesioginio kontakto, neretai panaudojant ir sunkiai atsekamas operacijas kriptovaliutomis.
Anot R.Liubajevo, didžiausias rizikas šiuo metu galima įžvelgti Baltarusijos pasienyje su Latvija, mat kaimyninė šalis – skirtingai nei Lietuva ar Lenkija – neturi fizinio barjero su Baltarusija. Analogiškai situaciją mato ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Anot jos, kolegoms iš Latvijos nuolat teikiama informacija ir patarimai, kaip suvaldyti rizikas pasienyje.
Problemą pripažįsta ir Latvijos vidaus reikalų ministras Māris Kučinskis.
„Kol Lietuva ir Lenkija statė [barjerus]... aš nežinau, ką darėme mes“, - atsiduso M.Kučinskis.
Pasak jo, Latvija padėties rimtumą suvokė tik pernai – po to, kai prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą.
Lietuvos politika migrantų atžvilgiu nėra vertinama vienareikšmiškai. Vidaus reikalų ministrė A.Bilotaitė tiek spygliuotos vielos barjerą, tiek įstatymu įteisintą migrantų apgręžimą laiko sėkmės istorija.
„Teko kalbėtis su mūsų pasieniečiais ir aš supratau, kad Baltarusijos pareigūnai nesitikėjo tokio atsako (...) ir buvo tam nepasiruošę. Jie galvojo, kad mes atidarysime savo sienas ir būsime kaip viešbučio administratoriai, kurie tiesiog registruos tą srautą žmonių“, – kalbėjo ministrė.
Tačiau humanitarinę pagalbą pasienyje teikiantys „Sienos grupės“ savanoriai įžvelgia didelius žmogaus teisių pažeidimus.
„Susipažinau su žmogumi, kuris buvo atstumtas 20 kartų, kartais porą kartų per dieną, kaip jis pasakojo, tiesiog ten toks ping pongas tarp mūsų ir Baltarusijos pasieniečių“, – pasakojo Sienos grupės savanoris Vuk Vukotič.
Sienos grupės įkūrėjo Mantauto Šulskaus teigimu, susidaro įspūdis, kad prieglobsčio prašyti gali tik žmonės tiesiogiai susidūrę su neišvengiama mirties rizika.
„Virš 20 žmonių mes tam parūpinom Europos žmogaus teisių apsaugą ir dar 6 žmonės įleisti VSAT arba Raudonojo kryžiaus dėka. Iš jų bent 3 buvo su amputacijomis. Tai va toks yra, kaip čia pasakius, įėjimo kriterijus į Lietuvą. Jeigu jau esi tokios būklės, kad tau teks nupjauti kojas, tuomet jau tau pripažįstama, kad tau reikalinga humanitarinė pagalba“, – ironizavo M.Šulskus.
Ieškantiems kelių į Europą migrantams, Baltarusijos pasienių miškai atrodo saugesni nei valtelės Viduržemio jūroje.
Iš Irako Kurdistano į Lietuvą atvykusiam Diyarui kelionę užsakė tėvas. Žinoma, pasinaudodamas žmonių kontrabandininko paslaugomis. Vaikinas pasakoja, kad kilus problemų su provincijos valdžia, nutarė skubiai palikti šalį.
Šeimai kelionės maršrutą pasirinkti padėjo tai, kad į Baltarusiją galima keliauti visiškai legaliai.
„Jie [oro uosto darbuotojai] tik patikrino, ar turiu pakankamai pinigų išsilaikyti Baltarusijoje. Ir viskas“, – sako Diyaras.
Vizai gauti, žmonių gabentojas parūpino Diyarui iškvietimą.
„Jis užsakė skrydį ir parūpino iškvietimą. Tereikėjo jo klausyti. Maždaug, eik ten. Ten ir einu. Man terūpėjo pabėgti nuo pavojaus, pasiekti saugią vietą ir pasiprašyti prieglobsčio“, – prisimena Diyaras.
Vaikinas miglotai prisimena, kad dokumentas rusų kalba atrodė kaip iš turizmo agentūros: „tokios, kur rūpinasi turistais, žinote, grupių apsilankymais ir panašiai“. Atvykusius „turistus“ pasitiko, iškvietimus pristatė ir, praėjus procedūras, į automobilį įsodino agentūros darbuotoja.
Diyaras teigia netgi žmonių gabentojo klausęs, ar galima būtų prieglobsčio pasiprašyti Baltarusijoje: „Jis atsakė, kad tau bus taip, taip ir anaip [prigąsdino]. Tad teko vėl bėgti.“
Panašiais keliais į Lietuvą patekęs Siras Omaras (vardas pakeistas pašnekovo prašymu) pasakoja miškuose su grupe be maisto ir vandens praleidęs net 10 parų.
„Baltarusijos kariškiai mums liepė eiti link sienos, jie mus stūmė, teko dešimt dienų praleisti miške be maisto, išsekusiomis telefonų baterijomis, ir po to mums liepė eiti“, – pasakojo Omaras.
Tiek Omaras, tiek Diyaras teigė, kad gailisi keliavę per Baltarusiją ir tokios patirties niekam nelinkėtų. Daugumos per Baltarusiją atvykusių migrantų prieglobsčio prašymus Lietuvos institucijos atmetė.
Mūsų pašnekovai patirtį Lietuvoje prilygino kalėjimui. Būtent taip jie prisimena gyvenimą laikinose stovyklose. Trečiadienį panašų verdiktą priėmė ir Konstitucinis Teismas. KT vertinimu, migracijos krizės pradžioje pritaikytas teisinis reguliavimas, įteisinęs ilgalaikį prieglobsčio prašytojų laisvės ribojimą, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.
Prie šio tyrimo prisidėjo žurnalistai Volha Ratmirava, Kseniya Viazinkoutsava, Alina Yanchur, Stanislau Ivashkevich, Mariusz Sepioło, Julia Dauksza, Anastasia Morozova ir Inese Liepiņa, o taip pat – VU žurnalistikos studentės Miglė Kalinauskaitė ir Benita Bliuvaitė.
Tyrimas finansuojamas tarptautinio tiriamosios žurnalistikos paramos fondo IJ4EU lėšomis
