Toks tikėjimo pavertimo kapitalu mechanizmas gimė Brazilijoje, ištobulintas buvo Lenkijoje, o ir Lietuvoje jis veikia vis geriau. Šios istorijos centre – Brazilijoje užgimusi organizacija „Tradition, Family, Property“ (TFP). Jos vedliai sukūrė didelį ir efektyvų pinigų kaupimo mechanizmą Europos šalyse. Mechanizmo varomoji ašis – katalikiška atributika, neretai pristatoma net kaip stebuklinga ir platinama organizacijų, kurios nėra Katalikų bažnyčios dalis.
Tarptautinį „Sienos“, Lenkijos tiriamosios žurnalistikos centro „Fundacja Reporterow“ ir partnerių tyrimą (anglų k.) apie TFP tinklą skaitykite čia.
Lenkijoje kalendorių ir pakabukų modelis tapo milijoninių įplaukų šaltiniu. Šie pinigai naudoti ne tik TFP ideologijos plėtrai ar įvairioms iniciatyvoms, nukreiptoms prieš LGBT bendruomenę ar moterų teisę į abortą. Nemaža dalis katalikų suneštų milijonų nukeliavo brangaus turto išlaikymui.
Lietuvoje TFP modelis prigijo Krikščioniškosios kultūros institute (KKI), susijusiame su jaunimo sambūriu „Pro Patria“. KKI, keletą metų buvęs priklausomas nuo pinigų iš Lenkijos, sėkmingai išvystė pinigų rinkimą per katalikišką atributiką. Dabar organizacija nurodo gaunanti pinigų iš keliolikos tūkstančių rėmėjų.
Kaip ir Lenkijos ar kitų TFP žemėlapyje atsidūrusių šalių atveju, katalikų sunešti pinigai Lietuvoje naudojami akcijoms prieš seksualines mažumas ar masiniam pasipriešinimui prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą. Lietuvos organizacija nepamiršo atsidėkoti mokytojams iš TFP – už esą suteiktas paslaugas jiems išmokėta apie 30 tūkst. eurų.
Religijotyrininkė Milda Ališauskienė pastebi, kad Lietuvos dvasininkija nesiima priemonių atsiriboti nuo KKI, nors ši organizacija niekaip nėra susijusi su Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Anot ekspertės, tokia tyla taip pat gali būti iškalbinga.
TFP organizacijų Europoje varomoji ašis – katalikiška atributika: rožiniai, pakabukai, kalendoriai ir t.t. Šią atributiką su TFP susijusios organizacijos platina nemokamai – kartu pridėdamos raginimą paremti katalikiškų vertybių sklaidą. Lietuvos atveju, paramos prašo Krikščioniškosios kultūros institutas (KKI).
Šis finansavimo modelis itin gerai išvystytas Lenkijoje, kur su TFP susijusios Petro Skargos vardo organizacijos per katalikišką atributiką sugebėjo užsitikrinti milijonines pajamas. Organizacijos įvairiose Europos šalyse vieningai pasitelkė vieną ir tą patį simbolį – Fatimos Dievo Motiną. Pakabukai, kalendoriai ir kita atributika su jos atvaizdu naudojama pinigų rinkimui Lenkijoje, Lietuvoje, Kroatijoje, Estijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse.
„Daugelyje valstybių žmonės savo pašto dėžutėse randa šventųjų atvaizdus su prašymu suteikti paramą religinėms reikmėms. Jie mano remiantys vietos katalikų institucijas, bet jeigu jie nutaria suteikti paramą – jų pinigai maitina TFP“, – teigia Brazilijoje veikiančio Popiežiškojo universiteto istorikas Victoras Gama.
Lenkijoje įsisiūbavus batalijoms dėl Petro Skargos organizacijų kontrolės, paaiškėjo, kiek efektyvus šis mechanizmas.
„Ilgus metus, vedami geros valios ir pasitikėjimo Fondo Tarybos nariais, jų prašymu finansiškai rėmėme TFP organizacijas Brazilijoje ir daugelyje kitų šalių. Mūsų finansinė parama per pastaruosius metus verta milijonų eurų. Mūsų paramos dėka, TFP organizacijos sukurtos ar išvystytos tokiose šalyse kaip Australija, Estija, Kroatija, Slovakija, Nyderlandai ar Ekvadoras. Lenkijoje įsteigėme teisinę organizaciją „Ordo Iuris“ ir centrą „Už gyvybę ir šeimą“. Be to, prisidėjome prie TFP veiklos atnaujinimo Kanadoje ir Pietų Afrikoje finansavimo“, – 2019 m. gegužę TFP nariams rašė Slawomiras Olejniczakas, vienas ryškiausių judėjimo veidų Lenkijoje, taip pat dalyvavęs steigiant ir lietuviškąjį Krikščioniškiosios kultūros institutą.
S.Olejniczakas nuopelnus vardijo ne dėl to, kad norėjo pasigirti. Tuomet jis buvo tik ką nušalintas nuo organizacijos Lenkijoje valdymo, TFP lyderio Caio da Silveira iniciatyva. Savo laiške S.Olejniczakas skundėsi, kiek jo organizacijai Lenkijoje kainuoja TFP organizacijų Brazilijoje ir Prancūzijoje išlaikymas – apie pusę milijono eurų kasmet. O išlaikyti tikrai yra ką.
TFP ir susijusios organizacijos asketizmu nepasižymi. Didelės vertės turtu organizacijos disponuoja abipus Atlanto.
TFP įkūrėjo Plínio Corrêa de Oliveira vardo institutas Brazilijoje, San Paule, įsikūręs elitiniame Higienopolio rajone. Organizacija veikia viloje su nuosavu sodu bei koplyčia.
TFP nepasikuklino ir renkantis patalpas savo veiklai Prancūzijoje. Čia TFP padalinys įsikūrė Château de Jaglu pilaitėje, esančioje maždaug už pusantros valandos kelio nuo Paryžiaus.
Šie nedideli rūmai – ne tik TFP veiklos placdarmas. Čia gyvena ir Caio da Silveira, vienas TFP lyderių ir organizacijos plėtros Europoje koordinatorius.
Būtent šios infrastruktūros išlaikymu, tikėtina, skundėsi Lenkijos organizacijos atstovas S.Olejniczakas. Tačiau susitikti su žurnalistais ir pakomentuoti situaciją jis atsisakė. Raštu pateiktame atsakyme jis pareiškė, kad žurnalistų gautas susirašinėjimas buvo privataus pobūdžio ir juo siekta atspindėti poziciją ginče su C. da Silveira.
Lenkiški pinigai TFP plėtrai aktyviai plaukia ir į Lietuvą. Krikščioniškosios kultūros institutas iš dviejų Petro Skargos vardo organizacijų paramą gauna mažiausiai nuo 2017 m., ir ši parama tik augo.
2017 m. institutas iš Lenkijos gavo 36,3 tūkst. eurų, 2018 m. – jau 115 tūkstančių. Užpernai gauta rekordinė 137 tūkst. eurų suma. Taigi su TFP susijusios Lenkijos organizacijos per trejus metus į KKI įliejo kiek daugiau nei 288 tūkst. eurų. Tiesa, dalis šių pinigų grįžo į TFP lyderių kišenes.
KKI nurodo, kad institute 2019 metais darbavosi du įtakingi TFP nariai. Jorge Vicente Saidlas įdarbintas viešųjų ryšių patarėju ir Renato Williamas Murta de Vasconcelos – žmogiškųjų išteklių patarėjas. Tuomet institute, įskaitant direktorių, dirbo keturi žmonės.
KKI vadovo Karolio Stankevičiaus pasiteiravome, kokius darbus dirbo du TFP nariai. Taip pat klausėme, kam organizacijai su keturiais darbuotojais reikalingas žmogiškųjų išteklių ekspertas ir kokias būtent viešųjų ryšių paslaugas teikė TFP atstovas. Konkretaus atsakymo K.Stankevičius nepateikė.
„Jie būna Lietuvoje. Kodėl? Būna. Kaip pasakyti… jisai yra patyręs, vyresnio amžiaus. Mes esame visi jauni, tai jisai padeda išspręsti problemas, jeigu kyla kokie nesutarimai“, – kalbėjo K.Stankevičius, turbūt kalbėdamas apie R. de Vasconcelos vaidmenį institute.
Anot jo, J.V.Saidlas institute jau nebedirba, o dviem TFP nariams per 2019 metus išmokėta „iki 30“ procentų įstaigos darbo užmokesčio sąnaudų, kas būtų apie 30 tūkst. eurų.
KKI ilgą laiką žengė koja kojon su konservatyvių pažiūrų organizacija “Pro Patria”. Šio judėjimo lyderis, politologas Vytautas Sinica 2015 m. rudenį ėmėsi iniciatyvos TFP nuopelnų Lietuvai įvertinimui. Šiai organizacijai jis siūlė skirti Laisvės premiją – esą tokio įvertinimo nusipelno TFP organizuotas parašų rinkimas po peticija dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.
Laisvės premijos TFP negavo. Tačiau 2017 m. TFP atšakos Lenkijoje finansuojamas KKI vadybininkais įdarbino kelis jaunuolius iš “Pro Patria” gretų. Dabar “Pro Patria” desantas KKI gerokai susitraukęs, tačiau abipusės simpatijos, panašu, išlieka.
Pernai spalį, prieš pirmą Seimo rinkimų turą, KKI publikavo vaizdo kreipimąsi, kuriame agitavo balsuoti už Vytauto Radžvilo vadovaujamą Nacionalinį susivienijimą bei šiame sąraše kandidatavusį “Pro Patria” lyderį V.Sinicą. KKI agitacija sėkmės neatnešė – V.Radžvilo judėjimas surinko 2,14 proc. balsų ir į Seimą nepateko.
Pinigai iš Lenkijos išlieka pagrindiniu KKI finansiniu ramsčiu, tačiau sykiu galima pastebėti, kad organizacija sėkmingai vysto TFP išpuoselėtą paramos rinkimo modelį. KKI deklaruoja 2019 metais surinkęs daugiau nei 58 tūkst. eurų paramos iš fizinių asmenų.
Anot K.Stankevičiaus, institutas šiuo metu turi keliolika tūkstančių rėmėjų, kuriuos pasiekia dalindamas katalikišką atributiką.
„Tas skaičius… pastoviai mes stengiamės, kad jisai augtų. Bet šiuo metu turime 18 tūkstančių. (...) Mes tokį skaičių žmonių galime pasiekti. O jau nuo jų geranoriškumo ir situacijos priklauso, ar jie mus parems, ar ne“, – sakė KKI vadovas.
Pasak jo, KKI remiantys žmonės pilnai informuojami apie instituto veiklą ir paaukotų lėšų panaudojimą. Kaip tai daroma ir kokia informacija teikiama KKI rėmėjams, pašnekovas nedetalizavo.
K.Stankevičiaus teigimu, KKI platinama atributika yra gaminama Lenkijoje. Anot jo, KKI dalyvavo specializuotuose finansavimo pritraukimo mokymuose, rengiamuose bendraminčių iš Lenkijos.
Tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse TFP organizacijas remiantys tikintieji tai daro laisva valia. Konfliktas Lenkijoje parodė, kad vienas svarbiausių įrankių šiame finansavimo modelyje – potencialių rėmėjų duomenų bazė. Lietuviškasis KKI taip pat renka žmonių, kurie galėtų prisidėti prie instituto veiklos, duomenis.
Vienas toks duomenų rinkimo įrankių – peticijos. Naujausias atvejis – KKI paleista peticija prieš „Danske Bank“ reklamą. Reklamoje vaizduojamas kultinių „Žvaigždžių karų“ personažas, Mokytojas Joda, įkomponuotas į melomanams puikiai pažįstamą „Pink Floyd“ albumo „The Dark Side of the Moon“ viršelį. KKI čia įžvelgė pasityčiojimą iš Dievo Gailestingumo paveikslo. Ir nors KKI taip pat atpažino „Pink Floyd“ albumo stilistiką, organizacija tai nutarė traktuoti kaip LGBT simbolių propagavimą.
„Personažo kairė ranka, pridėta prie širdies, iš kurios sklindantys spinduliai nukopijuoti nuo garsiojo Dievo Gailestingumo paveikslo, o iškelta dešinė ranka laimina taip, kaip ikonografijoje vaizduojamas pasaulį laiminantis Jėzus Kristus. Personažo apranga – Vakarų ikonografijoje plačiai vaizduojamas rausvos ir melsvos spalvų Jėzaus apsiaustas. Reklamoje Dievo Gailestingumo spindulių spalvos pakeistos vaivorykštės spinduliais. Pastarieji, kartu su kitais kompoziciniais elementais, nukopijuoti nuo roko grupės „Pink Floyd“ albumo „The Dark Side of the Moon“ viršelio. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuolaikinėje visuomenėje tokia vaivorykštė, susidedanti iš šešių spalvų, pirmiausia siejama su LGBT judėjimu ir genderizmo ideologija“, – skelbiama peticijai sukurtame puslapyje katalikupeticija.lt.
„Danske Bank“ patikino nevykdantis jokių jam inkriminuojamų šventvagysčių. Tačiau peticiją pasirašė – ir savo duomenis paliko – daugiau nei du tūkstančiai žmonių.
Papildomai kreipėmės į KKI vadovą su prašymu patikslinti instituto finansavimo modelį, tačiau į klausimus telefonu jis atsakyti atsisakė ir pareikalavo juos pateikti raštu. Raštiško atsakymo nesulaukėme, o pats K.Stankevičius į tolesnius skambučius nebeatsakė.
Kai kurios žinomos Europos katalikų organizacijos savo svetainėse oficialiai atsiriboja nuo TFP platinamos atributikos. Tokius pranešimus galima rasti, pavyzdžiui, Prancūzijos Paray-le-Monial bazilikos ar garsiosios Monmartro bazilikos puslapiuose. Tačiau Lietuvos Katalikų bažnyčia nuo vertinimų susilaiko.
Lietuvos vyskupų konferencija taip pat nepanoro pakomentuoti, kaip KKI yra susiję su Katalikų bažnyčia Lietuvoje ir ar organizacijos misija neprasilenkia su tikrosiomis krikščioniškomis vertybėmis.
„Jūsų minimos organizacijos nėra Katalikų Bažnyčios Lietuvoje įsteigti juridiniai asmenys, tad pagal kompetenciją jokia informacija apie jas nedisponuojame“, – į raštu pateiktus klausimus atsakė generalinis Lietuvos vyskupų kurijos sekretorius, kun. Kęstutis Smilgevičius.
Vytauto didžiojo universiteto profesorė, religijotyrininkė Milda Ališauskienė tokį bažnyčios atsisakymą vertinti situaciją vadina „iškalbinga tyla“.
„KKI neturi tiesioginės sąsajos su Lietuvos vyskupų konferencija, bet bažnyčia niekada nėra, mano žiniomis, viešai pasakiusi, kad su KKI neturi nieko bendra, kaip kad aiškiai deklaravo pavyzdžiui apie Merkinės piramidę“, – komentavo M.Ališauskienė.
Profesorė užsiminė, kad ši organizacija vienaip ar kitaip katalikų bažnyčiai Lietuvoje gali būti naudinga.
„Katalikų bažnyčia aiškiai nepasako, kad šita organizacija neatstovauja jos interesų, o tai jau yra ženklas. (...) Reiškia, kažkuria prasme, turbūt bažnyčiai yra naudinga, kad tokios organizacijos veikia“, – svarstė M.Ališauskienė.
Religijotyrininkė taip pat pastebi, kad šios ir panašių organizacijų veiklos modelis yra gana paprastas. Esą, tereikia susirasti kontraversišką klausimą ir jį apipynus būtais ir nebūtais faktais, kurstyti sekėjų minią.
„Iš to, kaip ji veikia, manau, kad tiesiog yra siekiama moralinės panikos atakų visuomenėje ir tokiu būdu siekiama visuomenę sutelkti prieš kažkokią grėsmę, kurią jie patys įvardina kaip grėsmę. Tai visų pirma, sukuri grėsmę ir tada telki visuomenę prieš tą grėsmę“, – komentavo M.Ališauskienė.
KKI itin aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose. Organizacija čia nuolat skelbia įvairius įrašus, dalijasi peticijomis ar viešomis deklaracijomis. Vaizdo įrašuose dažniausiai matomas KKI viešųjų ryšių specialistas Šarūnas Pusčius, nevengiantis kategoriškų pasisakymų ar iškreiptų faktų. Visa tai lydi nuolat kartojami postulatai apie tikėjimo ir katalikiškos civilizacijos svarbą.
„Mes nebeverti esame vadintis Lietuva jeigu mes tos misijos (Fatimos) netęsiam dabar. Būtent mes turime tapti ta armija, Fatimos, Dievo motinos armija, kuri meldžiasi rožančių, kuri klauso Dievo motinos visų patarimų ir prašymų, ir įsakymų“, – skelbia Š.Pusčius viename iš paskelbtų vaizdo įrašų.
Tiesa, KKI, už kurios viešąją komunikaciją atsakingas Š.Pusčius, raginimais melstis neapsiriboja ir kviečia bendraminčius stoti į kovą prieš LGBT bendruomenę, o ypač prieš Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo – paprastai tariant, prieš Stambulo konvenciją, kurią KKI savo „Facebook“ paskyroje pavadino „iškrypimų pavasariu“.
„Black Lives Matter“ ir kai kurias kitas pagarsėjusias visuomenines akcijas Š.Pusčius prisikiria prie netinkamo auklėjimo pasekmių.
„Nieks tada neitų statulų griauti ten, „black lives matter“ jeigu taip auklėtų, kaip tada auklėjo – XVIII-XVII amžiuj. Jaunimas neitų prieš tėvus, nebūtų tokių vaikų teisių, nes vaikai gerbė tėvus. Vaikų pareigos pirmiausiai“, – komentuodamas įvairius judėjimus už žmogaus teises kalbėjo KKI viešųjų ryšių atstovas.
Homoseksualumas, KKI atstovo vertinimu, yra ne kas kita, o liga, kurią būtina gydyti.
„Yra gydymo terapija, ji veikia, tiktai ją slepia. Jungtinėse Valstijoje veikia ten terapijos atskiros, kur išgydomos šitos ydos. Nes čia yra yda, čia nėra kažkokia tai orientacija, pasirinkimas – čia yra yda. Kaip narkomanija ar dar kažkas“, – viename iš skelbtų vaizdo įrašų kalbėjo Š.Pusčius, tačiau daugiau informacijos apie įstaigas, neva, gydančias homoseksualumą, neužsiminė.
Prie šios publikacijos prisidėjo Julia Dauksza, Anna Gielewska, Konrad Szczygieł („Fundacja reporterów“, Lenkija), Tomas Madlenak, Lukas Diko (ICJK, Slovakija), Masenjka Bacic (Kroatija) ir Audrey Lebel (Prancūzija)
Publikacija finansuojama IJ4EU lėšomis
