Milijonai dolerių prasisuko tarp didžiausios Lietuvos įmonės „Orlen Lietuva“ ir korporacijos „Šerif“, kontroliuojančios separatistinio Moldovos Padniestrės regiono ekonominį ir politinį gyvenimą. Negana to, neatitikimai tarptautinės prekybos statistikoje rodo, kad dalis šios prekybos galėjo vykti apeinant Moldovos pasienio kontrolę – ir nemokant akcizų.
Padniestrė – vienas seniausių „užšalusių“ konfliktų Europoje. Separatistinis regionas nuo Moldovos atsiskyrė 1990 m., byrant Sovietų sąjungai. Jau tris dešimtmečius Padniestrės separatistai skelbiasi atskira valstybe – vienintele Europoje, tebeturinčia savo vėliavoje kūjį ir pjautuvą. Simbolius, kurių naudojimą Lietuvoje draudžia įstatymas.
Lietuva ir Padniestrė pastaruosius tris dešimtmečius vystėsi priešingomis kryptimis. Tačiau tai nesutrukdė dviem didžiausioms Lietuvos ir Padniestrės įmonėms vystyti tarpusavio prekybą, galimai apeinant Moldovos biudžetą.
Tarptautinis tyrimas FinCEN Files, paremtas „BuzzFeed News“ gautais nutekėjusiais duomenimis ir koordinuojamas tarptautinio tiriamosios žurnalistikos centro ICIJ, atskleidžia dalelę prekybos, vykusios tarp „Orlen Lietuva“ ir „Šerif“. Tarptautinės prekybos statistika rodo, kad didžiausios Lietuvos įmonės prekybos su Padniestre apimtys galėjo būti gerokai didesnės.
„Orlen Lietuva“ teigė negalinti komentuoti santykių su konkrečiais klientais. Vis dėlto bendrovė patvirtino į Moldovą eksportavusi kelissyk daugiau degalų, nei deklaruoja pati Moldova. „Orlen Lietuva“ tvirtina, jog pastaruoju metu pardavimai į Moldovą krenta dėl išaugusios paklausos Lenkijoje. Tačiau tarptautinės prekybos statistika rodo priešingas tendencijas.
„Orlen Lietuva“ jau keletą dienų žada pateikti detalesnius komentarus apie savo prekybą su Padniestrės korporacija. Kol kas šių komentarų nesulaukėme: anot įmonės atsovų, komentarai paruošti, bet dar nepatvirtinti centriniame grupės biure Lenkijoje.
FinCEN Files duomenys rodo, kad su „Šerif“ prekiavo ne tik „Orlen Lietuva“. Apie tai – kitose „Sienos“ publikacijose.
Tarptautinės žiniasklaidos publikacijose apie separatistinį Moldovos regioną tarp Padniestrės ir korporacijos „Šerif“ dažnai dedamas lygybės ženklas. Dviejų buvusių sovietinių saugumo tarnybų pareigūnų įsteigta korporacija Padniestrėje kontroliuoja finansus, degalines, žiniasklaidą, prekybą ir net vietos futbolo klubą, dominuojantį Moldovos pirmenybėse. Žinoma, tituluoto futbolo klubo pavadinimas yra „Šerif“.
.jpg){kind=spacer}
Verslu Padniestrės „šerifai“ neapsiriboja. Anot ekspertų, korporacija faktiškai kontroliuoja Padniestrės politiką, o Moldovos pusė jai ne kartą prikaišiojo kontrabandą ir kitas nusikalstamas operacijas.
„Turbūt maksimali“, – taip „Šerif“ įtaką Padniestrės gyvenimui vertina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Laurynas Jonavičius.
„Šerif“ – monopolija visais klausimais turbūt. Prekyba, ekonomika, energetika, legalus verslas, nelegalus verslas, sportas, kultūra – viskas, ką bepaimtum, vienaip ar kitaip ten susiję su „Šerif“, – „Sienai“ sakė L.Jonavičius.
Užsienio žiniasklaidoje mirga informacija, esą „Šerif“ faktiškai sprendžia, kas separatistinėje teritorijoje užims premjero pareigas. L.Jonavičiaus teigimu, tame yra daug tiesos – esą „turbūt visi“ Padniestrės vadovai postus užėmė nusprendus didžiausiai regiono korporacijai.
.jpg)
Kontrabanda ir korporacija „Šerif“ kartais traktuojami kaip sinonimai. Mat Padniestrės geografinė padėtis ilgus metus leido separatistinį regioną prekėmis aprūpinti išvengiant akcizų ir muitų, taikomų prekes įvežant per Moldovos teritoriją. Padniestrė yra Moldovos šiaurės rytuose, vienintelė išorinė nepripažintos valstybės siena – su Ukraina. Ir nors Padniestrė nėra pripažįstama valstybe, sieną su Ukraina separatistai kontroliavo ilgai ir sėkmingai.
Anot L.Jonavičiaus, Padniestrės-Ukrainos sienoje Moldovos tarnybos ilgai buvo bejėgės ir neturėjo jokių galimybių vykdyti pasienio kontrolę ar, juo labiau, rinkti mokesčius už importuojamas prekes.
„Tai buvo laikoma ilgą laiką juodąja skyle Europos vidury, iš kurios pelnėsi daug nusikalstamo pasaulio [veikėjų], su nusikalstamu pasauliu susijusio politinio ir ekonominio pasaulio... visi žinojo realiai tą problemą, bet niekas iš galinčių nenorėjo ją spręsti, nes dažniausiai patys pelnėsi iš to“, – kalbėjo L.Jonavičius
„Šerif“ yra be konkurencijos didžiausia verslo struktūra Padniestrėje. Jos prekybos partneris Lietuvoje gali pasigirti analogiškais titulais – „Orlen Lietuva“ kasmet rikiuojasi pirmoje vietoje tiek tarp didžiausių šalies įmonių, tiek tarp stambiausių eksportuotojų ir mokesčių mokėtojų. Kaip su Moldovos akcizais derėjo „Orlen Lietuva“ prekyba su Padniestrės „Šerif“ – kitas klausimas.
Nutekėję bankiniai pranešimai apie įtartinas operacijas rodo, kad aktyvi prekyba tarp „Orlen Lietuva“ ir korporacijos „Šerif“ vyko 2012-2015 m. Nutekėjusiame pranešime apie įtartinas „Šerif“ operacijas, kurį JAV tarnyboms 2016 m. pateikė bankas HSBC USA, nurodoma, jog Padniestrės korporacija per korespondentinę sąskaitą šiame banke Lietuvos įmonei pervedė apie 4,4 mln. dolerių.
„Orlen Lietuva“ – didžiausias „Šerif“ lėšų gavėjas HSBC sudarytame sąraše, bet 4,4 mln. dolerių – menki pinigai naftos sektoriuje. Vis dėlto „Šerif“ savo svetainėje nurodo, kad „Orlen Lietuva“ yra tarp pagrindinių korporacijos tiekėjų. Tiesa, su išklaipytu logotipu ir seniai nebenaudojamu „Mažeikių naftos“ pavadinimu. „Orlen Lietuva“ stambiausių tiekėjų skiltyje puikuojasi tarp rusiško ir baltarusiško kapitalo naftos kompanijų.
„Orlen Lietuva“ „Sienai“ pateikė oficialius duomenis apie 2011-2019 m. vykdytą naftos produktų eksportą į Moldovą. Didžiausia Lietuvos įmonė nurodė į vieną vargingiausių Europos valstybių eksportavusi 164,5 tūkst. tonų benzino ir dyzelino. Tai beveik idealiai atitinka oficialią Lietuvos užsienio prekybos statistiką. Ir visiškai neatitinka to, ką deklaruoja pati Moldova.
Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos duomenų bazės Comtrade statistika rodo, kad Lietuva į Moldovą per 2011-2019 metus eksportavo 166,81 tūkst. tonų degalų. Identiškus duomenis „Sienai“ pateikė ir Lietuvos statistikos departamentas. „Orlen Lietuva“ nurodyti kiekiai čia sudarytų beveik 99 proc. oficialaus Lietuvos degalų eksporto į Moldovą, pateikiamo tarptautinėje duomenų bazėje UN Comtrate. Tačiau Moldovos atveju, skaičiai visiškai kiti.
Moldovos duomenys Jungtinių Tautų duomenų bazėje rodo, kad ši šalis 2011-2019 m. iš Lietuvos importavo apie 36,5 tūkst. tonų degalų. Tai130 tūkst. tonų mažiau, nei Lietuva deklaruoja eksportavusi į Moldovą. Ir 128 tūkst. tonų mažiau, nei nurodoma „Orlen Lietuva“ pateiktoje statistikoje.
Comtrade duomenų bazėje pateikiama ir eksporto bei importo apimtis JAV doleriais. Moldova nurodo per pastaruosius 9 metus iš Lietuvos importavusi degalų už 37,38 mln. dolerių. Lietuvos rezultatas – 131,37 mln. dolerių.
Anot politologo L.Jonavičiaus, susidaręs beveik 94 mln. dolerių skirtumas gali būti paaiškintas per „juodosios skylės“, dešimtmečiais žiojėjusios Moldovos ir Padniestrės pasienyje, prizmę.
„Tikrai gali – atsakymas paprastas. Ar taip tikrai yra – aš įrodymų neturiu, – svarstė politologas. – Tai yra hipotezė, kurią reikia įrodyti. Pagrįsta turbūt hipotezė. Ar ją įmanoma įrodyti? Turbūt įmanoma.“
Kreipėmės ir į ekspertą iš Moldovos – Viktorą Parlikovą, kuris 2010-2014 m. vadovavo Moldovos Energetikos reguliavimo agentūrai. Susipažinęs su prekybos statistika, pašnekovas teigė neturintis abejonių, kaip galėjo susidaryti didelė ar net didžioji dalis skirtumo tarp Lietuvos ir Moldovos deklaruojamų skaičių.
„Šerif“ niekada nebuvo licencijuota. Atitinkamai – jokių duomenų [apie „Šerif“ importą] pas mus niekada nebuvo. (...) Pagal [prekybos] apimtis, taip neturėtų būti. Jei Lietuvos pusės duomenimis, buvo tiekiama į Moldovą, o pagal mūsų duomenis – neimportuota į Moldovą, reiškia, kad tai arba kontrabanda, arba Padniestrė“, - kalbėjo V.Parlikovas.
Anot jo, prekyba su „Šerif“ – realiausias statistikos neatitikimų paaiškinimas.
„Jei žinote, kad pagrindinis importuotojas iš Mažeikių į Moldovą buvo „Šerif“ – iškart sakau, kad skirtumas tarp apimčių, deklaruojamų Moldovos ir Lietuvos, yra Padniestrėje. „Šerif“ šimtu procentų nebuvo licencijuojama Moldovoje – ir šimtu procentų neatsiskaitydavo Moldovai už tai, ką importuoja“, - sakė V.Parlikovas.
Pasak jo, žvelgiant į istorinę perspektyvą, svarbu įvertinti Moldovos ir ES politinį bei ekonominį suartėjimą. Ir čia galima atkreipti dėmesį į degalus. Anot V.Parlikovo, nuo 2010 m. Moldova pradėjo laipsniškai kelti akcizus importuojamiems degalams.
„Nuo 2010 m. akcizai pradėjo rimtai augti. Buvo susitarimai su europiečiais, kad laipsniškai kelsime [akcizus] iki europinio lygio. Ir jie kasmet didėjo – nuolat ir nuosekliai“, - pasakojo pašnekovas.
Tais pačiais 2010 metais prekyba degalais tarp Lietuvos ir Moldovos išaugo iki anksčiau neregėtų skaičių. Tiesa, tik iš Lietuvos pusės. Moldova deklaravo iš Lietuvos įsivežusi 15 tūkst. tonų degalų – net mažiau nei 2009 m. Lietuvos pusėje – 27 proc. išaugęs degalų eksportas. 2009 m. skirtumas tarp Lietuvos ir Moldovos deklaruotų degalų kiekių nesiekė nė 5 tūkst. tonų. Akcizų didėjimo metais jis išaugo iki maždaug 13,6 tūkst. tonų.
Anot V.Parlikovo, į Padniestrę įvežami degalai Moldovai kainavo dvigubai – ir kaip „Šerif“ nemokami akcizai, ir kaip kontrabanda. Esą kuo labiau Moldovoje augo akcizai degalams, tuo labiau augo ir šešėlinių struktūrų noras pasipelnyti iš prekybos „Šerif“ įvežama produkcija.
„Naftininkai susitikimuose su premjerais ir kitais [politikais] nuolat skundėsi, kad Padniestrė yra vartai kontrabandai į Moldovą. Jie neva iškrauna Padniestrėje, o po to – iš Moldovos važinėja į Padniestrę, ten pilasi degalus, arba vežama iš ten į čia. Ir visa tai parduodama neapskaitant“, - tęsė V.Parlikovas.
Pasak jo, degalai iš Padniestrės gerokai pigesni nei Moldovoje, o tai lemia tiek gerokai kuklesnis šios produkcijos apmokestinimas separatistinėje teritorijoje, tiek dideli kiekiai grynųjų pinigų, cirkuliuojantys be jokių mokesčių ir apskaitos.
„Jei pirkai iš neaiškių lėšų, be PVM, tai tau PVM ir nekompensuos – jei legaliai pardavinėsi savo degalinėse. Degalų versle niekada nebuvo problemų su grynaisiais. Greičiausiai jie darė taip: pirko Padniestrėje, čia pardavinėjo už grynuosius, o šios prekybos apimtys oficialioje Moldovos statistikoje nefigūravo“, - aiškino ekspertas.
Pašnekovo skaičiavimais, reali degalų paklausa separatistiniame Padniestrės regione – apie 30 tūkst. tonų per metus. Didžiausias Lietuvos eksportas į Moldovą fiksuotas 2016 m. Tada mūsų valstybė deklaravo Moldovai pardavusi 29,79 tūkst. tonų degalų – 26 tūkst. tonų daugiau, nei nurodė Moldova.
Separatistinio Moldovos regiono situaciją pastaraisiais metais stipriai paveikė geopolitika. Ukraina, ilgus metus pro pirštus žiūrėjusi į krovinių ir žmonių tranzitą į Padniestrę, pakeitė savo poziciją po Maidano revoliucijos ir Krymo aneksijos. Savo indėlį įnešė ir Moldovos su Europos Sąjunga sudaryta asociacijos sutartis.
Padėtis Padniestrės ir Ukrainos pasienyje keistis pradėjo 2017 m. viduryje. Tada Ukraina ir Moldova pradėjo įvedinėti bendrą pasienio kontrolę dviejų valstybių sienos ruože, kurį L.Jonavičius titulavo „juodaja skyle“.
Pirmiausiai permainos palietė Pervomaisko-Kučurgano pasienio punktą. Anot Ukrainos televizijos „Hromadske TV“, būtent per čia keliaudavo didžioji dalis krovinių, skirtų šešėlinei Padniestrės prekybai.
Tie patys 2017 metai pasižymi kaip paskutinis atvejis, kada oficialus Lietuvos degalų eksportas į Moldovą buvo matuojamas dešimtimis tūkstančių tonų. 2017 m. Lietuva deklaravo į Moldovą eksportavusi 22,49 tūkst. tonų degalų. 2018 metais šis skaičius nesiekė ne 9 tūkst. tonų.
Anot V.Parlikovo, „Šerif“ kaip degalų importuotoja Moldovoje registravosi tik 2018 m.
„Orlen Lietuva“ iš pradžių atsisakė įvardinti savo prekybos partnerius Moldovos teritorijoje. Vėliau pažadėti detalesni komentarai apie prekybą su „Šerif“, tačiau iki šios publikacijos pasirodymo didžiausia Lietuvos įmonė papildomos informacijos nepateikė.
Aiškindama pastaraisiais metais nuolat mažėjantį degalų eksportą į Moldovą, bendrovė neužsiminė nei apie pakitusią geopolitinę situaciją, nei apie pokyčius Padniestrės ir Ukrainos pasienio kontrolėje. „Orlen Lietuva“ teigimu, eksportas krinta dėl pokyčių kur kas didesnėje ir kur kas artimesnėje rinkoje – Lenkijoje.
„Pastaraisiais metais dėl žymiai padidėjusios degalų paklausos Lenkijoje, eksporto į Moldovą apimtys mažinamos“, – teigia „Orlen Lietuva“.
Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos statistika rodo priešingas tendencijas. Degalų eksportas iš Lietuvos į Lenkiją kasmet mažėja. Pernai eksportuotas degalų kiekis sudaro mažiau nei pusę 2015 m. eksporto apimčių.
Susisiekus su korporacijos „Šerif“ biuru Padniestrėje, telefonu atsiliepusi moteris informavo, kad kompanija komentarų žiniasklaidai neteikia. Vis dėlto ji pasiūlė klausimus pateikti raštu: esą tokiu atveju atsakyti gali arba administratorė, arba „juristai“. Į raštu pateiktus klausimus nei„Šerif“, nei korporacijos teisininkai kol kas neatsakė.
Jungtinių Tautų prekybos statistika rodo, kad pernai Lietuva į Moldovą eksportavo kiek daugiau nei 3,4 tūkst. tonų degalų. Nors apimtys smarkiai sumenko, šis skaičius Moldovos deklaruojamą lietuviškų degalų importą viršija beveik 47 kartus.
Prie šios publikacijos prisidėjo Vladimir Thorik (Rise Moldova)
