Tarptautinės žurnalistų pajėgos išaiškino gerai organizuotą grupuotę, keliuose žemynuose mausčiusią patiklius investuotojus ir taip iš jų išviliojusią milijonines sumas. Nukentėjusių nuo šios organizacijos yra ir Lietuvoje.
Šiaulietė Vilija (pavardė neatskleidžiama pašnekovės saugumo sumetimais) prieš kurį laiką susidomėjo „Facebook“ reklamoje pamatytu raginimu investuoti į šiuolaikines finansų platformas. Palikusi savo kontaktinius duomenis, ji netrukus sulaukė siūlymo investuoti į neva labai pelningas finansines priemones, kurios leistų „svajonių išsipildymą“.
Kukliomis pajamomis disponuojanti Vilija pradėjo nuo šimto eurų. Anot moters, kompiuterio ekrane netrukus jau mirgėjo skaičiai, rodantys puikų šios investicijos pelningumą.
„Per savaitę laiko, pagal juos, uždirbau 23 eurus“, – prisiminė Vilija.
Sėkmingas investicijų startas paskatino šiaulietę savo įnašą padidinti iki maždaug 300 eurų. Tuomet Vilija dar nežinojo, kad tapo sukčių auka.
Anot pašnekovės, ji buvo instruktuota savo kompiuteryje įdiegti investicijoms neva reikalingas programas. Kam tiksliai jos buvo reikalingos – Vilija nesuprato.
Manydama, kad investuoja į šiuolaikines finansų platformas vakarietiškais pavadinimais kaip „CryptoMB“, Vilija tapo gerai sutepto menamų investicijų mechanizmo taikiniu.
Patikliems, finansiškai neišprususiems ar greito praturtėjimo svajonėmis gyvenantiems žmonėms siūlomos investicijos į realios veiklos nevykdančius verslus. Vadybininkai su išgalvotais vardais, netikra investicijų grąžos statistika, suklastoti laiškai iš bankų ar valstybinių institucijų – tik kelios priemonės iš Kijeve veikiančios kompanijos „Milton Group“ arsenalo.
Dalį šių priemonių patyrė ir Vilija. Pavyzdžiui, ji gavo rusiškai ir sklandžia lietuvių kalba surašytus laiškus, raginančius kuo skubiau nerti į menamų investicijų jūrą. Vieną laiškų, kuriuos Vilija persiuntė „Sienai“, pasirašo „Marius Mikalauskas“ iš kompanijos „Crypto Invest“. Ar toks asmuo iš tiesų egzistuoja, nustatyti nepavyko. „Marius“ laišką kažkodėl siuntė iš pašto dėžutės offer-of-the-day@offer-of-the-day.net, kuri niekaip neprimena nei „Crypto Invest“, nei – juo labiau – kokio nors šios kompanijos darbuotojo.
Vilija laiku susigriebė ir sugebėjo atgauti dalį pinigų. Tiesa, ne iš vadybininkų, kurie šiuos pinigus iš jos išviliojo. Anot moters, dalį įmerktų pinigų jai grąžino bankas, kuriame turimą sąskaitą ji naudojo menamoms investicijoms. O skambučiai iš „investicijų“ siūlytojų esą nesiliovė ir ne sykį pareikalavus grąžinti įmerktas lėšas.
Kitiems investicijos baigėsi daug liūdniau nei Vilijai – prarastomis santaupomis, parduotais butais ir įklimpimu į skolas. Su keliomis aukomis pašnekovė teigė susisiekusi pati – jai „Facebooke“ paskelbus raginimą atsiliepti, su ja susisiekė kur kas labiau nudegę likimo draugai.
„Jie stengiasi pagauti senus žmones, pensininkus. (...) Tie yra „pakabinami“. Paskui „pakabinami“ jauni labai žmonės, jaunos šeimos“, – įspėja Vilija.
Šios istorijos centrinė figūra – Kijeve veikianti kompanija „Milton Group“, kurios darbuotojai medžioja patiklius investuotojus ir melžia jų santaupas ar, kritiniais atvejais, priveda žmones prie prasiskolinimo ir visiško finansinio kracho.
Pernai į Švedijos leidinį „Dagens Nyheter“ kreipėsi pranešėjas Aleksejus (vardas pakeistas šaltinio saugumo sumetimais). Jis informavo apie „Milton Group“ vykdomą milžiniško masto sukčiavimą – ir pateikė to įrodymus.
Aleksejus pats dirbo „Milton Group“ biure Kijeve ir netruko suprasti, kad čia vyksta labai negeri dalykai. Aleksejaus pateikta informacija padėjo tarptautinei žurnalistų komandai, koordinuojamai žurnalistinių tyrimų centro OCCRP, atskleisti, kas vyksta už „Milton Group“ biuro sienų ir kaip čia suplaukiantys milijonai griauna žmonių gyvenimus.
Siūlome pasižiūrėti, ką pats Aleksejus pasakoja apie savo darbą „Milton Group“:
Lietuvoje kol kas nustatyti tik keli nuo „Milton Group“ nukentėję asmenys, įskaitant Viliją. Tikėtina, kad nukentėjusiųjų yra daugiau.
Jei nukentėjote nuo „Milton Group“ ar „Crypto Invest“, investavote į produktus pavadintus „CryptoMB“, „Cryptobase“ ar „VetoroBank“, arba pažįstate nukentėjusius asmenis, kviečiame atsiliepti: info@siena.lt. Konfidencialumą garantuojame.
67-erių moteris iš centrinės Švedijos – viena iš maždaug 180 „Milton Group“ aukų, su kuriomis pavyko susisiekti tarptautinei žurnalistų komandai. Moteris sukčiams atidavė daugiau nei 100 tūkst. dolerių: atidavus santaupas, jos vardu „investicijų“ pardavėjai ėmė paskolas tolesnėms „investicijoms“. Rezultatas – pašnekovė neišgali susimokėti už nuomą ir vos prasimaitina.
„Nebeturiu dėl ko gyventi“, – Švedijos leidiniui „Dagens Nyheter“ sakė ji.
Moteris pasakojo buvusi apgauta iliuzijų, jog jos investuoti pinigai neša milžinišką pelną. „Tave užhipnotizuoja ir praplauna smegenis“, – sakė ji.
Ilgą laiką pašnekovė manė uždirbanti daug pinigų. Bet kai ji paprašė išmokėti menamą uždarbį, viskas apsivertė aukštyn kojom.
„Jie dingo“, – prisiminė moteris.
Dar vienas švedas – 75-erių pensininkas Ostenas Morianas – sukčiams atidavė apie 41 tūkst. dolerių. „Dagens Nyheter“ gautuose vidiniuose „Milton Group“ dokumentuose jis aprašomas štai taip: „Jis yra pas savo draugą namuose, nes neturi pinigų maistui. Perskambinti pirmadienį. Prarado 400 tūkstančių (kronų).“
O.Morianas „Dagens Nyheter“ žurnalistams patvirtino praradęs panašią sumą. Manydamas, kad investuoja, į pensiją išėjęs stalius ėmė paskolas su 39 proc. palūkanomis.
„Nežinau, ką man daryti. Tik laukti, kol mirsiu“, – sakė iki ausų skolose įklampintas švedas.
Daugeliui „Milton Group“ klientų investavimas baigėsi būtent taip: ne žadėtais pasakiškais pelnais, o finansiniu krachu. Visiškai kitokį vaizdą pamatėme pasižvalgę po „Milton Group“ vadovų paskyras socialiniuose tinkluose.
„Milton Group“ vadovas Jacobas Keselmanas socialiniame tinkle „Instagram“ pasivadino „Kijevo vilku“ („The Wolf of Kiev“), taip galbūt tapatindamasis su Leonardo DiCaprio personažu Holivudo filme „Volstrito vilkas“. Filmas pasakoja tikrą istoriją apie JAV verslininką Jordaną Belfortą, kurio sukurtas fiktyvių investicijų mechanizmas išviliojo milijonus iš patiklių investuotojų. „Kijevo vilkas“, kaip ir „Volstrito vilkas“, demonstruoja silpnybę prabangai.
J.Keselmano „Instagram“ paskyroje netrūksta vaizdų su prabangiais automobiliais, atostogų egzotiškose šalyse akimirkų. Tiksliau, netrūko – „Kijevo vilko“ paskyra šiuo metu jau neprieinama.
OCCRP susisiekus su J.Keselmanu, jis tvirtino, jog „Milton Group“ jokiu pinigų išviliojimu neužsiėmė. „Žinote, kaip tai veikia – investavimas, „Forex“... daugelis klientų praranda pinigus, nes nesupranta, kaip tai veikia“, – teigė „Kijevo vilkas“.
Jis taip pat tikino, jog „Milton Group“ tik teikė IT paslaugas investicijas platinančioms įmonėms. Į tolesnius klausimus J.Keselmanas neatsakė.
Dar vienas asmuo, kurį „Milton Group“ darbuotojai pažinojo kaip vieną šio verslo savininkų, yra Davidas Todua, iš Sakartvelo kilęs Izraelio pilietis. Kaip ir „Kijevo vilkas“, jis savo „Instagram“ paskyrą pavadino su aliuzija į kiną. David_todua_007 paskyroje radome nuotraukas su auksiniu „Kalašnikovo“ automatu, prabangias mašinas ir kitus žaisliukus, kurie galėtų papuošti filmus apie Džeimsą Bondą.
Anot pranešėjo Aleksejaus, D.Todua skambučių centre lankėsi bent šešis kartus, sykį – pernai lapkritį, kai jis sveikino „Milton Group“ darbuotojus per nepilnus metus pritraukus 50 mln. dolerių investicijų.
„Milton Group“ švenčiant naujuosius metus, „Kijevo vilkas“ J.Keselmanas į sceną pakvietė vyrą vardu Davidas, kurį pristatė kaip kompanijos „tėvą“. Aleksejaus teigimu, tai buvo D.Todua.
Anot Aleksejaus, D.Todua paprastai lydėdavo keli asmens sargybiniai.
Šis asmuo skambučių centro oficialiai nevaldo: dokumentuose jo savininku nurodomas Gruzijos pilietis Irakli Dadivadze, apie kurį OCCRP nepavyko rasti jokios detalesnės informacijos.
Pats D.Todua patvirtino buvęs „Milton Group“ naujametiniame vakarėlyje – esą ten jį pakvietė J.Keselmanas. Tačiau vyriškis neigė turintis sąsajų su šiuo verslu. „Nesu jokios kompanijos tėvas. Esu išdidus penkių vaikų tėvas“, – sakė jis.
Nors D.Todua iš Sakartvelo emigravo dar vaikystėje, gimtojoje šalyje jis turi daug verslo ryšių su įtakingais politikais. Ukrainoje D.Todua valdo dvi įmones su itin gerai žinomu partneriui – Davitu Kezerašvili, buvusiu Sakartvelo gynybos ministru ir buvusiu šios šalies finansinės policijos vadovu. D.Todua ir D.Kezerašvili kartu valdo įmonę pavadinimu „Project Partners“. Ši bendrovė taip pat turi bendrą verslą su dar vienu Sakartvelo politiku – Petre Cikarišvili, buvusiu šalies žemės ūkio ministru.
Šio tyrimo eigoje nenustatyta, kad su Sakartvelo politikais susijusios įmonės kaip nors pelnėsi iš „Milton Group“ ar skambučių centrų veiklos.
„Milton Group“ skambučių centras Kijeve, iš pirmo žvilgsnio, atrodo kaip eilinis biuras. Šimtai pardavimų vadybininkų sėdi vienas šalia kito, apsikarstę šiuolaikine ryšio įranga, ir skambinėja esamiems bei potencialiems klientams.
Vienas vadybininkas per dieną padaro iki 300 skambučių. Toks intensyvumas – būdas įvykdyti mėnesinius pardavimų normatyvus ir taip užsitikrinti atitinkamą priedą prie atlyginimo.
Įmonės dosnumas savo vadybininkams pademonstruotas naujametiniame „Milton Group“ vakarėlyje. Čia geriausi pardavėjai apdalinti piniginėmis premijomis, automobiliais. Vienam vadybininkui įteiktas prizas – nemokamas naudojimasis butu dvylikai mėnesių.
„Milton Group“ skambučių centras padalintas į skyrius pagal vadybininkų naudojamas kalbas: rusų, anglų, isspanų ir kitas. Vadybininkai nevengia prisistatyti išgalvotais vardais, taip kurdami patikimo vakariečio iliuziją.
Pavyzdžiui, vokiečių kalba klientus aptarnaujantis senegalietis prisistato kaip „Toddas Kaiseris“, o ukrainietė vardu Darija klientams prisistato kaip „Diana Swan“ ar „Kira Lively“. Tokios praktikos nevengia daugelis telemarketingo įmonių visame pasaulyje, tačiau tai savaime nėra sukčiavimo požymis.
Atidesnis žvilgsnis į „Milton Group“ rodo kitokį vaizdą, kokio eiliniame biure turbūt nelauktumėte.
„Milton Group“ patalpas prižiūri apsaugininkai, darbuotojams draudžiama naudoti nuosavus telefonus. Lentoje užrašyti mėnesio normatyvai, kiek pinigų turi pritraukti vadybininkai kiekviename regione: 40 tūkst. dolerių – rusakalbių šalių rinkoje, 60 tūkst. – šalyse, kur vartojama Ispanų kalba; anglakalbėse valstybėse vadybininkas per mėnesį turi pritraukti net 100 tūkst. dolerių. Tokius vaizdus tarptautinė žurnalistų komanda pamatė gavusi slapta darytą filmuotą medžiagą.
Investicijų platintojai taip pat aprūpinti instrukcijomis, kaip efektyviau paveikti klientus kiekviename iš regionų.
Potencialūs klientai Skandinavijoje apibūdinami kaip dažniausiai „pagyvenę žmonės, kuriems labai norisi su kuo nors pasikalbėti“. Jungtinės Karalystės, Australijos ir Naujosios Zelandijos gyventojai, anot instrukcijų, turėtų būti gerai pasitikintys savo išmanymu visose srityse – tokius klientus esą reikia skatinti parodant, kad vadybininkas vertina jų intelektą.
„Niekada nesigailėsite šio sprendimo“, – taip skamba viena iš standartinių eilučių, kurias vadybininkai skatinami naudoti pokalbiuose su potencialiais klientais.
„Milton Group“ klientams siūloma investuoti į kriptovaliutas ar užsienio valiutų prekybą, per produktus, aprūpintus niekuo neišsiskiriančiais pavadinimais ir panašiomis interneto svetainėmis, pvz.: „CryptoMB“, „Cryptobase“, „VetoroBank“ ir pan. Daugelis šių menamų investicinių instrumentų jau papuošti ir įspėjimais investuotojams, kuriuos išdalijo atitinkamos valstybės institucijos Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ir Ispanijoje.
Šie investiciniai produktai paprastai sunkiai atsekami iki realių jų savininkų. Pavyzdžiui, „CryptoMB“ bei „VetoroBank“ priklauso ofšorinėms įmonėms Maršalo salose, kurių tikrieji savininkai yra nežinomi.
Apie „VetoroBank“ plačiau papasakojo pranešėjas Aleksejus. Anot jo, menamas investicinis produktas sukurtas „Milton Group“, o pavadinimą pasiūlė vienas vadybininkas, aptarnavęs itališkai kalbančius klientus. Esą toks pavadinimas skamba kaip itališkas bankas.
„VetoroBank“ puslapyje radome įmonės darbuotojų sąrašą, kuriame galimai panaudotos atsitiktinės nuotraukos iš interneto. Pavyzdžiui, „Sylvia Moreno“ turėtų būti šios organizacijos rinkos analitikė, bet nuotraukoje – pediatrė iš JAV.
Anot Aleksejaus, daugelis vadybininkų nepasižymi gilesniu finansų ar investicijų rinkos išmanymu. Bet to esą ir nereikia – nes prekiaujama pirmiausiai emocijomis.
„Nesvarbu, kokios tai emocijos – neigiamos ar teigiamos. Gali parduoti tuos netikrus produktus, jei žmonės apie tai tikrai galvoja“, – sakė Aleksejus.
Norint paskatinti įtraukto kliento tolesnį investavimą, tokiam klientui paprastai rodomas didelis jo investicijų pelningumas. Tačiau, anot Aleksejaus, šis pelnas tėra skaičiukas ekrane – ne tikri pinigai.
Jei klientui leidžiama atsiimti dalį pinigų – tik su tikslu paskatinti dar didesnes investicijas.
Perspektyviausi (dažnai – ir pažeidžiamiausi) klientai perduodami elitinei vadybininkų komandai. Aleksejaus žodžiais, šių pardavėjų darbas – „išspausti pinigus iš klientų iki paskutinio cento“.
Anot pašnekovo, elitiniai vadybininkai nesibodi tokių metodų kaip įkalbinėjimas imti paskolas, parduoti automobilius ar butus. Vienu atveju, anot Aleksejaus, nėščia rusakalbė moteris buvo įtikinta atiduoti nedideles santaupas, kurias ji kaupė savo kūdikiui.
Vienas stipriausių „Milton Group“ vadybininkų prisistato vardu „William Bradley“. Nepriekaištinga anglų kalba ir puiki iškalba neišduoda, kad iš tikrųjų klientai kalbasi ne su vakariečiu vadybininku, o su vaikinu iš Irano. OCCRP gauta slaptai filmuota medžiaga rodo, kaip šis asmuo su pasimėgavimu išvilioja pinigus iš patiklaus investuotojo.
Filmuotoje medžiagoje pranešėjas klauso, kaip „Williamas“ su ilgalaikiu „investuotoju“ kalbasi naudodamas pačias geriausias manieras ir iškalbą. Po skambučio vadybininko tonas visiškai pasikeičia. Paklaustas, ar pavyko „dukart išdulkinti“ klientą, „Williamas“ netveria džiaugsmu ir atsako: „Daugiau nei šešis – septynis kartus!“
Šį pokalbį su „Williamu Bradley“ galite pamatyti čia:
OCCRP ir Čekijos tiriamosios žurnalistikos centro Investigace.cz pavyko surasti žmogų, kuriam tądien skambino „Williamas“. Šis žmogus – patyręs 48-erių IT specialistas iš Čekijos – prašė neatskleisti jo vardo, nes jam tiesiog gėda.
„Investavau tikėdamasis užsidirbti pensijai ir savo dukrai“, – atsiduso čekas.
Nors IT sritį išmano tikrai neblogai, šis klientas leidosi įtikinamas „Williamo“, kad reikia instaliuoti programą „TeamViewer“, leidžiančią nuotoliniu būdu prieiti prie kliento kompiuterio. Klientas taip pat įdiegė „Google Chrome“ naršyklės įskiepį, leidžiantį keisti naršyklėje matomų interneto puslapių kodą – ir turinį – iš išorės. Šio įskiepio veiksmų žurnalas parodė, kad jis buvo panaudotas suklastojant operacijas, neva rodančias didelį pinigų pervedimą gerai žinomai bitkoinų prekybos platformai.
„Smagu matyti, koks aš kvailas“, – atsiduso čekas, „Williamui“ ir jo darbdaviams atidavęs daugiau nei 200 tūkst. dolerių.
Tyrimo metu pavyko gauti vidinius „Milton Group“ duomenis. Tarp jų – klientų duomenų bazę, kurioje vadybininkai ne tik fiksavo iš savo aukų išviliotas sumas, bet ir žymėjosi įvairias pastabas.
Čia radome ir du publikacijos pradžioje minimus švedus. 67-erių moteris duomenų bazėje buvo pažymėta štai tokio įrašu: „Pardavė namus, kad susimokėtų, be pinigų, verkia“. Ir tai gana švelnu, palyginti su kai kuriais kitais įrašais.
„Pamačiau jo banko sąskaitoje 800 EUR, o jis serga. Jis turi problemų ir sakė man „noriu, kad kas nors mane išdulkintų“; pasakiau: Foster [kita skambučių centro vadybininkė] su juo pasidulkins“, – rašoma prie vieno iš klientų (nerišli kalba pataisyta).
Tyrimo eigoje nebuvo įmanoma nustatyti, ar visi „Milton Group“ vadybininkams patikėti pinigai buvo tiesiog išvilioti. Tačiau visi 180 klientų, su kuriais pavyko susisiekti žurnalistams, patvirtino praradę savo pinigus.
Aukoms neatgaunant nei savo pinigų, nei – juo labiau – žadėtų pelnų, ne vienas klientas ėmė abejoti ir kelti klausimus. Tokiems atvejams „Milton Group“ vadybininkai turėjo paruoštas procedūras: suklastotus laiškus iš įvairių tarnybų ar net skambučius, prisistatant šių tarnybų darbuotojais.
Anot pranešėjo Aleksejaus, organizacijos viduje tokios procedūros turėjo darbinius pavadinimus: „bankininko skambutis“, „mokesčių tarnybos skambutis“ ir t.t. Esą elitinio vadybininkų būrio nariai buvo paruošti ir apmokyti, kad galėtų skambinti klientams apsimetinėdami įvairaus rango ir specializacijos pareigūnais.
Netikrų pareigūnų skambučius netrukus palydėdavo tokie pat netikri laiškai. Iš Jungtinės Karalystės finansų priežiūros tarnybų ar iš gerai žinomų bankų kaip „Barclays“ ar „Nordea“. Tokių laiškų pavyzdžiuose, kuriuos parodė keli nukentėjusieji, dažnai aptinkamos šiurkščios gramatikos klaidos, nebūdingos aukštos kvalifikacijos specialistams.
Taip pat žinomi bent keli atvejai, kai su auka susisiekė advokatas, pasiūlęs savo pagalbą atgaunant „Milton Group“ vadybininkams atiduotus pinigus. Mažiausiai vienu atveju tai buvo visai ne advokatas, o „Williamas Bradley“.
