Anglies dvideginio dujos, trumpiau – CO2, yra vienos pagrindinių šiltnamio efekto ir klimato kaitos sukelėjų. Tačiau yra būdų jas iš atmosferos pašalinti, arba užrakinti ir taip mažinti poveikį gamtai. Būtent tuo rūpinasi anglies dvideginio kompensavimo iniciatyvos ir projektai, siūlantys visiems norintiems kompensuoti savo paliekamą CO2 pėdsaką.
Tokius projektus aktyviai remia Europos Sąjunga, užsibrėžusi iki 2050 metų pasiekti klimato neutralumą bendrijos mastu. Tačiau Europos Parlamentui niekaip nepristatant savanoriškos anglies dvideginio kreditų rinkos reguliavimo, šią sritį gaubia skepticizmo ir nepasitikėjimo šešėlis, o ES pinigus semia ir reputacines rizikas keliantys žaidėjai.
Patys rinkos dalyviai skundžiasi sudėtingais sertifikavimo procesais ir viliasi, kad atsiradus vieningai sertifikavimo sistemai, bei įvedus aiškų reguliavimą, mažės nepasitikėjimas tiek iš verslo pusės, tiek iš visuomenės.
Lietuvoje veikia vos 6 organizacijos, vykdančios CO2 emisijų šalinimo ar užrakinimo projektus. Iš jų vos dvi į rinką teikia sertifikuotus anglies dvideginio kreditus. Likusios arba dar eina sertifikavimo kelią, arba laukia nacionalinio sertifikavimo įtvirtinimo.
Tačiau dalis organizacijų nuogąstauja, kad nacionalinę sertifikavimo sistemą kurti pasišovė įmonės, susijusios su Augustu Alešiūnu – verslininku, visai neseniai nuteistu už finansinį sukčiavimą ir korupciją. O tai kelia dar didesnes reputacines rizikas sferai, kenčiančiai nuo skaidrumo stygiaus ir didelio nepasitikėjimo.
Tačiau tiek projektą kuruojanti Europos parlamento iniciatyvinė grupė CINEA, tiek Aplinkos ministerija šiems verslams nepasitikėjimo klausimų nekelia.
Augustas Alešiūnas praėjusiais metais nuteistas didelio masto baudžiamojoje byloje, kurios pradžią galima atsekti iki „Sienos“ tyrimo. 2021 m. atskleidėme, kaip A. Alešiūno įmonės semia naudą iš Žemės ūkio ministerijai pavaldaus Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto, nors įmonių grupę ir instituto vadovą Gediminą Pridotką sieja verslo ryšiai. Be to, kai kurie instituto finansuoti A. Alešiūno įmonių projektai kėlė rimtų klausimų dėl galimo dvigubo finansavimo.
Pirmiausiai ši istorija privedė prie G. Pridotko pasitraukimo iš posto. Tačiau, kaip paaiškėjo praėjusiais metais, tuo pat metu buvo pradėtas ir didelio masto ikiteisminis tyrimas dėl korupcijos. Pirmas verdiktą išgirdo G. Pridotkas. Buvęs aukštas valstybės pareigūnas sėdo į kalėjimą ir susimokėjo valstybei daugiau nei 300 tūkst. eurų. O pernai rudenį atėjo ir A. Alešiūno eilė.
Bylos duomenimis, A. Alešiūnas pagal išankstinį sumanymą nuo 2021 m. spalio 4 d. iki 2022 m. kovo 28 d., Vilniuje siekė apgaule įgyti Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, per fiktyvių sandorių grandinę atvaizduojant tariamai teisėtą mokslinių tyrimų ir ekspertinės plėtros paslaugų (produktų) sukūrimo, o po to, jų pirkimo–pardavimo seką, atitinkamai tyčia atvaizduojant fiktyvias sukūrimo ir užaukštintas tokių paslaugų (produktų) pirkimo–pardavimo kainas. Fiktyvių sandorių grandinėje buvo panaudotos Šveicarijos ir Estijos kompanijos.
Verslininkas buvo nuteistas ir pats pripažino savo kaltę, tame tarpe – dėl G. Pridotko papirkinėjimo, siekiant instituto finansavimo „Sienos“ nagrinėtiems projektams.
Visgi 2023 metais dvi su A. Alešiūnu susijusios įmonės vėl įkišo ranką į valstybės ir ES kišenę. Konsorciumui, kuriame dalyvavo bendrovės „ART21“ ir „AgriFood Lithuania DIH“, skirtas milijoninis finansavimas „nacionalinio anglies absorbentų sertifikavimo ir stebėsenos sistemos sukūrimui“.
Buvusio žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko teigimu, už tokius nusikaltimus nuteisto asmens dalyvavimas kuriant nacionalinę sertifikavimo sistemą, kelia labai daug reputacinių rizikų visam sektoriui.
„Tai yra labai didelės rizikos projektas <...> ir labai panašu, kad į šitą projektą reikia žiūrėti su ypatinga atida.Tikiuosi, kad Lietuvos institucijos, pirmiausiai Aplinkos ministerija, tą ir padarys“, – komentavo K.Navickas.
Buvusiam ministrui pritaria ir penktus metus Lietuvos pelkių atkūrimu besirūpinančio „Pelkių fondo“ vadovas Nerijus Zableckis. Jo teigimu, nacionalinė sertifikavimo sistema būtų labai naudinga tiek esamiems, tiek naujiems rinkos dalyviams. Tačiau tai, kokie verslai ją kuria, sukelia daugiau nerimo, nei pasitikėjimo.
„Žiūrint į Lietuvą, kas labiausiai neramina, kad pasižiūrėjus į pavardes žmonių, kurie ateina į anglies kreditų sistemą. Na tas neramina, kad tai yra spekuliantai aferistai“, – žodžių į vatą nevyniojo N.Zableckis.
Tačiau Aplinkos ministerija rizikos dėl Alešiūno pavardės nemato, priešingai, džiaugiasi verslo iniciatyva ir tikina projekto pridėtine verte neabejojanti.
„Aplinkos ministerija palaikė šio projekto idėją, matydama, kad jis ne kartoja valstybiniame sektoriuje atliekamų užduočių, o sukuria naujas vertes. Pabrėžtina, kad būtent Europos Komisija vertino šio projekto inovatyvumą ir konkurenciniu būdu skyrė jam finansavimą“, – komentavo Europos Sąjungos investicinių priemonių įgyvendinimo skyriaus patarėja Sigita Alčauskienė.
Kęstučio Navicko tokia menama projekto pridėtinė vertė neįtikina.
„Mes buvome iškėlę savo politinį tikslą sutvarkyti tą carbon farming (liet. „anglies ūkininkavimas“), bet, kaip sakau, tada prasideda daug subjektyvumo, iš tikrųjų milžiniškas darbas susitarti, kaip turi būti vertinamas. Skirtingi dirvožemiai, skirtingos veiklos, skirtingos gamtinės sąlygos net pačios Lietuvos teritorijoje. Ir jeigu tu nori turėti tą tokį sąžiningą rezultatą, nėra taip paprasta padaryti. (...) Aš dar kartą galiu pasakyti, yra rizikinga“, – sakė K.Navickas.
Politiko vertinimu, su A. Alešiūnu susijusių įmonių projektui skirtas finansavimas gali ir būti smarkiai per didelis, ir nepasiekti trokštamų rezultatų.
„Iš nuojautos galiu pasakyti: tas, kas čia parašyta, tam nereikia milijonų ir nepagrįsi tos sumos. Greičiausiai kas slepiasi po šitais gražiais žodžiais, tai bus koks nors softas, kuris padarys viską automatu ir čia bus ir greičiausiai sąmatoje didžiausia dalis“, – kalbėjo buvęs ministras, susipažinęs su ES ir Lietuvos biudžeto lėšomis finansuojamo projekto aprašu.
Pašnekovas neatmetė galimybės, kad už didelius pinigus bus kuriama tai, kas jau ir taip yra sukurta. Kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų iapskaičiavimo metodika jau egzistuoja, tvirtina ir Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius Egidijus Rimkus.
„Kadangi turime įsipareigojimą kiekvienais metais pateikti mūsų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją kartu įvertinant ir tai, kiek tų išmetamų dujų buvo sugerta mūsų, miškų, pelkių, šlapynių, tai be jokios abejonės, tokia metodika egzistuoja <...> ir yra oficialiai patvirtinta“, – komentavo profesorius E.Rimkus.
Profesorius gana skeptiškai vertina ir „Gfarm“ siekį tapti „pavyzdžiu Europoje“.
„Ar sukūrus naują sistemą kažkaip tu galėsi ją pritaikyti, nes tai bus super duper lietuviška sistema – aš abejoju. Nu nebent jie pakeis Europoje visą sistema, manau, ir mūsų valdininkai pereis prie tos naujos sistemos. Tai sėkmės jiems, ką aš dabar pasakysiu„, – komentavo E.Rimkus.
Pateikti tikslią projekto paraišką ir sąmatą Sienos žurnalistai prašė tiek Aplinkos ministerijos, tiek Europos Komisijos, tiek pačių projekto vykdytojų. Deja, susipažinti su projekto detalėmis išsamiau bei įvertinti menamas kuriamas vertes, taip ir nepavyko, nes sutarties Sienai nepateikė nei viena jos šalis.
Projektas „Gfarm for Life“ – jungtinė Lietuvos privataus ir viešojo sektoriaus iniciatyva, kurios pagrindinis tikslas, nacionalinės anglies absorbentų sertifikavimo sistemos sukūrimas.
„Projektas skirtas sukurti sisteminį ekosistemos modelį, kad būtų galima tiksliau ir patikimiau įvertinti ir registruoti šiltnamio efektą sukeliančias dujas žemės ūkio, miškininkystės ir kito žemės naudojimo sektoriuje pradedant ūkio/valdos lygyje, ir sukurti nacionalinio anglies absorbentų sertifikavimo ir stebėsenos sistemos struktūrą“, – rašoma Gfarm puslapyje.
2023 metais Europos Komisija šiam projektui skyrė 1,6 milijono eurų per programą „LIFE“. Dar daugiau nei 800 tūkst. eurų šiam projektui skyrė Aplinkos ministerija. Visa projekto sąmata – 2.6 milijono eurų.
Projektą kuruojanti „AgriFood Lithuania DIH“ ir projekte kaip dalyvė įvardijama „ART21“ (naujas pavadinimas – UAB BETA VIA) dar prieš kelerius metus tiesiogiai priklausė Augustui Alešiūnui. Šiuo metu „Agrifood“ priklauso ir yra valdoma A.Alešiūno žmonos – Kristinos Šermukšnytės Alešiūnienės.
„ART21“ valdyme A.Alešiūnas dalyvavo iki paskutinės 2024 metų dienos. Iki 2021 m. pabaigos verslininkas įmonę kontroliavo tiesiogiai, vėliau – per savo valdomą UAB „Sakura investments“. 2023 metų rudenį pagrindine „ART21“ akcininke tapo anksčiau niekur nefigūravusi mažoji bendrija „Kumandra“, kurios valdymo struktūroje figūruoja „ART21“ direktorė Lina Usvaltienė, ir IT sistemų vadovas Tomas Karvauskas. Visgi A.Alešiūno bendrovė „Sakura investments“ įmonės akcininkų struktūroje išliko iki pat praėjusių metų pabaigos, kaip smulki akcininkė.
Susisiekus su A.Alešiūnu, šis teigė, kad įmonę pardavė ir projekte „Gfarm for LIFE“ nedalyvauja.
„Aš nebe versle esu“, – sakė A.Alešiūnas.
Tačiau tuo metu, kai buvo gautas ES finansavimas, „ART21“ buvo kontroliuojama „Sakura investments“, taigi ir A.Alešiūno.
Aplinkos ministerija, sulaukusi Sienos klausimo, ar projekto tvirtinimo metu buvo žinoma, kad „Agrifood Lithuania DIH“ ir „ART21“ neformaliai (per susijusias įmones ir šeimos narius) priklauso tam pačiam galutiniam naudos gavėjui – Augustui Alešiūnui ir/arba jam artimiems asmenims, atsakė neigiamai.
„Ši informacija tvirtinant finansavimą projektui nebuvo žinoma“, – komentavo Europos Sąjungos investicinių priemonių įgyvendinimo skyriaus patarėja Sigita Alčauskienė.
Tačiau klausimų dėl projekto skaidrumo Aplinkos ministerija nekelia, esą už projekto priežiūrą atsako Europos Komisija.
„Projektą prižiūri Europos Komisija, su kuria pareiškėjas yra sudaręs sutartį. Pareiškėjas reguliariai teikia EK ataskaitas apie projekto eigą. Jei projektas neatitiktų numatytų rezultatų, Europos Komisija gali reikalauti grąžinti skirtas lėšas arba nutraukti jų išmokėjimą“, – komentavo S.Alčauskienė.
Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomoji įstaiga (CINEA), kuruojanti programą „LIFE“, pagal kurią ir buvo finansuotas “Gfarm” projektas, dėl reputacinių rizikų taip pat nesijaudina, esą, projekto skaidrumą užtikrina paskirtas projekto prižiūrėtojas.
„CINEA kiekvienam projektui paskiria projekto patarėją. Jis / ji yra atsakingas (–a) už tai, kad būtų patikrinta, ar projektas pasiekė numatytus rezultatus. Jį / ją remia išorinis rangovas, o patikrinimą papildomai peržiūri mūsų vyresnybė (sektoriaus vadovas)“, – raštu komentavo CINEA atstovė.
Klausimų dėl lėšų įsisavinimo skaidrumo kelia ir tai, kad projekte dalyvauja ir didžiausias sumas gauna dvi susijusios įmonės. Tačiau Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomoji įstaiga (CINEA), valdanti projektą, reikalavimo dėl įmonių susietumo į tinkamumo kriterijus neįtraukė.
„Tokio reikalavimo nėra, dvi bendrovės, turinčios tą patį savininką, gali dalyvauti toje pačioje dotacijoje“, – rašoma oficialiame CINEA atsakyme.
Klausimus apie projekto sąmatą, tikslus bei sąsajas su A.Alešiūnu siuntėme ir projektą kuruojančiai „Agrifood Lithuania DIH“.
Jos vadovės, A.Alešiūno žmonos, Kristinos Šermukšnytės Alešiūnienės teigimu, projektas su A.Alešiūnu sąsajų neturi ir yra vykdomas pagal aukščiausius standartus.
„Projektą vykdo nepriklausomos organizacijos, veikiančios pagal aukščiausius skaidrumo ir atsakingo valdymo standartus. Projekto partneriai, įskaitant„ AgriFood Lithuania“ veikia pagal ES reikalavimus. Visi projekto dalyviai atsako už savo veiklą pagal galiojančius teisinius reglamentus. Augustas Alešiūnas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra susijęs su „AgriFood Lithuania“ ir GFARM projektu“, – komentavo K. Šermukšnytė–Alešiūnienė.
„Pelkių fondo“ vadovo, Nerijaus Zableckio teigimu, jo organizacija bandė inicijuoti nacionalinio sertifikavimo sukūrimą Lietuvoje, tačiau esą tuomet Aplinkos ministerija į organizacijos siūlymus nežiūrėjo rimtai.
„Mes jau prieš 3 metus pradėjome kalbėti su Aplinkos ministerija, žemės ūkio ministerija, kad kodėl gi lietuvoj nepadarius tokio standarto su valstybės įstaigų dalyvavimu. <...> Bet nepaisant tų gaunamų naudų, matyt, mūsų valstybė nemato pridėtinės naudos, nes plotai ir kiekiai atkūrimo, palyginus, yra maži ir pas mus vis tiek neapskaito atkurtų pelkių teikdami ataskaitas į jungtinių tautų tarptautinį komitetą dėl CO2. Tai aš manau, kad mūsų valstybė nemato naudos, ar bent jau iki šiol nematė“, – pasakojo N.Zableckis.
Nesulaukęs palaikymo iš Aplinkos ministerijos, „Pelkių fondas“ pagrindinį dėmesį nukreipė į žmonių ir verslų edukavimą bei pasitikėjimo kūrimą.
„Mes po keletos diskusijų nusprendėme, kad tai yra bergždžias laiko gaišinimas ir tiesiog nusprendėme veikti daugiau per socialinę prizmę, kviesti įmones žmones prisidėti ir talkomis, ir parama“, – komentavo N.Zableckis.
Pinigų bei nesuinteresuotumo klausimą mato ir klimatologas Egidijus Rimkus.
„Jeigu ten sumos yra menkos, ko gero, čia nieko per daug nesujaudins. Bet jeigu jau pradės ten milijonai keliaut per tokius fondus, ko gero, atsiras ir suinteresuotumas, kad aiškiai apibrėžti, kad tai nėra koks nors pinigų plovimas ir panašiai“, – komentavo E.Rimkus.
Į klausimą, kodėl, iš pažiūros, Europos Sąjungos gausiai remiama sritis, susilaukia tiek mažai iniciatyvų, visi kalbinti anglies dvideginio kompensavimo projektai atsako vieningai – rinką nepatrauklią daro reguliavimo stygius ir „laukinius vakarus“ primenanti situacija, kai dalis projektų vykdomi neskaidriai, ko pasekoje nepasitikėjimo šešėlis krenta ant visos rinkos.
Pirmojo sertifikuotus kreditus siūlančio lietuviško startuolio „Hold Earth“ vadovė Greta Šidlauskienė teigia, kad verslai bijo pirkti kreditus, nes dėl reguliavimo stygiaus, rinkoje apstu apgaulių.
„Dėl reguliacijų nebuvimo yra didelis skepticizmas verslo pasaulyje nepirkti pigių kreditų ir neteršti savo reputacijos, o pasaulyje yra tikrai labai daug prastos kokybės kreditų, net iki nusikalstamo lygio. <...> Kai atsiras daugiau reguliacijų, įmonės pradės drąsiau žengti tuos pirmuosius žingsnius ir ne tik įmonės viduje optimizuoti įmonės veiklą, bet ir ieškoti kitų sprendimų“, – komentavo G.Šidlauskienė.
Miškų įveisimo projektus vykdančio startuolio “Hold earth” vadovės teigimu, skepticizmą įveikti sunku net ir prekiaujant sertifikuotais, aukštos kokybės kreditais, todėl organizacija daro viską, kad užsitikrintų pasitikėjimą ir jo neprarastų.
„Mes stengiamės atvesti [verslus] į projekto vystymo pradžią, sodinti kartu, patiems atvykti, įsitikinti, kad tas miškas auga <...> Prieš trejus metus gavome pirmuosius aukštos kokybės kreditus, sertifikuotus mūsų partnerių, Šveicarijos įmonės „Open forest protocol“ <...> dabar siekiame padėti ir kitiems Europoje esantiems miškų projektams sertifikuotis, gauti finansavimą ir įeiti į rinką“, – kalbėjo G.Šidlauskienė.
Žemės ūkio sektoriuje veikianti finansų įmonė „Heavy finance“ dar tik mina sertifikavimo kelią. Įmonė oficialius kreditus ketina gauti bene geriausiai žinomoje „Vera“ platformoje. Tačiau jos įkūrėjo Laimono Noreikos nuomone, procesas ilgas, sudėtingas ir neapsieinantis be kuriozų.
„Tas dėmesingumas detalėms yra sakyčiau perdėtas iki tokių smulkmenų, kad tarkime, savo dokumente, tryliktame paragrafe prašome pakeisti iš boldo į italiką, tokių kuriozinių situacijų yra. <...> Mes audito procese esame nuo praeitų metų vasario. Tai jau antri metai laiko vyksta auditas“, – komentavo L.Noreika.
L.Noreika įsitikinęs, kad sudėtingi ir ilgi procesai – organizuoto skepsio pasekmė.
„Tikrai daug visko yra rinkoje, bet yra ir organizuoto skepsio. Ką tai lėmė, kad procesai yra žymiai labiau prižiūrimi, žymiai detalesni ir pavyzdžiui praaudituoti tokį projektą, ką mes darom, užtrunka pusantrų metų“, – kalbėjo L.Noreika.
Daugeliui mažesnių projektų sertifikavimas didžiosiose sertifikavimo platformose – apskritai neįkandamas riešutėlis. Ir nors iniciatyvos savo teigiamą poveikį gamtai apskaičiuoja mokslininkų kurtomis metodologijomis, nesant vieningam rinkos reguliavimui, kiekvienas sertifikavimosi galimybių turi ieškoti savarankiškai, o tai dažnai sunkiai pasiekiama.
Gretos Šidlauskienės teigimu, didieji sertifikuotojai nenori prasidėti su mažesniais projektais, todėl iniciatoriai dažnai lieka „ant ledo“.
„Didieji sertifikatoriai jie nenori sertifikuoti mažų projektų savininkų, mažų projektų vystytojų, dėl šios priežasties sunku gauti sertifikatą“, – komentavo G.Šidlauskienė.
„Pelkių fondas“ yra viena iš organizacijų, turinčių mokslininkų kurtas metodologijas, tačiau neturinti sertifikatų.
Organizacijai metodologiją prieš 5–erius metus sukūrė Vokietijoje įsikūrusio Gresvaldo universiteto mokslininkų komanda. Tačiau net ir turėdami universiteto kurtą metodiką, kuri padeda nustatyti, kiek tonų CO2 užrakinama atkurtuose pelkių plotuose, „Pelkių fondas“ oficialiais anglies dvideginio kreditais disponuoti negali, mat tarptautinis sertifikavimas mažai organizacijai finansiškai neįkandamas, o valstybinio tiesiog nėra.
„Mes net nesakom, kad tai yra kompensavimas, <...> Tai yra daugiau kaip faktas, kad įstaiga prisidėjo daugiau iš socialinės pusės, atsakomybės gamtai žmonėms. <...> Čia galbūt daugiau moralinis indėlis“, – komentavo N.Zableckis.
Sertifikavimo negalintys sau leisti projektai savo patikimumą stengiasi parodyti kitais būdais.
Iniciatyvos „Myliu mišką“, siekiančios didinti Lietuvos miškingą plotą vadovė Rūta Gjerde pasakoja, kad esminį dėmesį skiria edukacijai, taip siekdama didinti žmonių suvokimą apie žalos gamtai mažinimą.
„Mes tikime, kad viskas prasideda nuo jaunimo edukacijos. Nuo jaunų žmonių, nuo vaikų edukacijos ir kai atvažiuoja į sodinti mišką, visuomet skatinama atsivežti vaikus. Nes vaikai gal ir nesodins tiek medelių, kiek suaugęs žmogus, bet jie pamatys, koks tai darbas“, – pasakojo R.Gjerde.
Jos kuruojama organizacija savo poveikį gamtai apskaičiuoja naudodamiesi Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkų kurta metodologija, kuri, R.Gjerdės teigimu, leidžia tiksliai žinoti, kiek CO2 sugeriama ir užrakinima naujai įveisiamuose miškuose.
„Prieš beveik 4 metus susisiekėme su mokslininkais. <...> Jie dirbo beveik metus laiko ir darė skaičiavimus, tyrimus. <...> Tai mes galime daugmaž pasakyti, kiek lietuviškas miškas per savo gyvenimą sukaupia CO2. <...> Ir tokio skaičiaus turėjimas mums leidžia šiek tiek apčiuopiamiau kalbėti su įmonėmis“, – pasakojo R.Gjerde.
Nepaisant nesutarimų dėl rinkos reguliavimų ar reputacines rizikas keliančių pavardžių, visi Lietuvoje veikiantys anglies kompensavimo projektų atstovai sutaria dėl vieno – planetai visais būdais padėti būtina ir tai turi būti esminis tiek iniciatyvų, tiek verslų tikslas.
Asociacijos „Myliu mišką“ vadovės teigimu, kritikos sektorius visada sulauks, tačiau esmė – pagalba žemei.
„Aš visiškai pritariu tam pačiam tvarumo apibrėžimui, kad mes gyvendami neturėtume palikti pėdsako ateities kartoms <...> tuo pačiu mes turim tvarkytis su tuo, ką padarė mūsų tėvai, seneliai. Mes turim padėti planetai. Jjau šiuo metu turim daryti viską, ką galim – ir kreditai yra vienas iš būdų“, – pasakojo Rūta Gjerde.
„Pelkių fondo“ vadovo N.Zableckio teigimu, apleistos ir nusausintos pelkės į atmosferą kasmet išmeta milžiniškus kiekius CO2, todėl jas tinkamai atkurti – itin tiksliai užlieti vandeniu ties dirvos paviršiumi ir dirbti pagal tvarios pelkininkystės principus, yra būtina, siekiant mažinti neigiamą poveikį gamtai.
„Žiūrint globaliu mastu, pelkių atkūrimas padėtų sutaupyti apie 5% visų emisijų globaliai. Kitas dalykas yra biologinė įvairovė, nes pelkėse yra specifinė biologinė įvairovė, ir jos būklė yra blogesnė, lyginant su kitų ekosistemų: miškų, vandenų būkle“, – apie savo fondo misiją pasakojo N.Zableckis.
Jo teigimu, skaudžiausia, kad vieni myli gamtą, kiti – pinigus, o dėl vis naujų skandalų labiausiai nukenčia gamta.
„Mes, kaip gamtininkai, mums esmė yra atkurti pelkę ir tas kreditas yra tiktai priemonė, bet jie, ateinantys, žiūrint netgi pasauliniu mastu skandalus, kur 9% miškų buvo feikas [netikri] Veros sertifikuoti <...> tai už to interesas yra tik pinigai. Gamta yra kažkas, kas padeda sugeneruoti milijonus. Tai vat tas neramina“, – komentavo N.Zableckis.
Publikacija iš dalies finansuota JournalismFund Europe lėšomis.
