Pasitelkiant sankcijų Rusijai ir Baltarusijai apėjimo mechanizmus, į Lietuvą pateko tūkstančiai tonų medienos, kurios kilmė – mažų mažiausiai abejotina. Paraku ir krauju iš tolo dvelkiančia mediena nesibodėjo prekiauti nei apsukrūs verslai, nei socialinių tinklų žvaigždės.
„Siena“ su partneriais išaiškino ilgą sąrašą įmonių, į Europos Sąjungą gabenančių medieną ir jos gaminius iš dviejų valstybių, iki sankcijų nepasižymėjusių medienos eksportu į ES – Kirgizijos ir Kazachstano. Atlikę analizę galime įrodyti ne tik abejotinus medienos importo mechanizmus, bet ir jos kilmę – tiek baltarusišką, tiek rusišką. O už dalį kruvinos medienos kainos sumokėjome mes visi – nes abejotinos kilmės prekės buvo perkamos ir iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Abejotinos kilmės medienos importo schemose figūruoja tiek ilgametės medienos pramonės dalyvės, tiek nieko bendra su šiuo sektoriumi neturėję verslai. O tarp šių verslų savininkų – ir dvi lietuvės, galinčios pasigirti didžiulėmis gerbėjų miniomis socialiniame tinkle „Instagram“.
Oficiali statistika rodo, kad muitinės pareigūnų ir kitų Lietuvos tarnybų dėmesys pastaraisiais mėnesiais smarkiai sumažino verslininkų apetitą medienai iš dviejų vidurio Azijos šalių.
„Lietuvos muitinė pažymi, kad šiuo metu, 2023 metais, nėra fiksavusi medienos importo (išleidimo į laisvą apyvartą) iš Kazachstano ir Kirgizijos“, – raštu pateiktame komentare nurodo Muitinės departamentas.
Muitinė taip pat patvirtina, kad dėl galimo sankcijų rusiškai ir baltarusiškai medienai apėjimo pradėti jau penki ikiteisminiai tyrimai.
„Siena“ su partneriais gavo duomenis, rodančius, kokios įmonės ir kokiais kiekiais į Lietuvą importavo medieną ir jos gaminius, kilmės šalimi nurodant Kirgiziją ar Kazachstaną. Čia aptikome ir aiškius įrodymus, kad dideli kiekiai į Lietuvą ir kitas mūsų regiono valstybes įvežamos faneros gali būti pagaminti Rusijoje.
Uralske, apie 300 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste netoli Kazachstano ir Rusijos pasienio, veikia beržinės faneros tiekėja Europos Sąjungos šalims, bendrovė „Qazfancom“. Įmonė įsteigta pernai gegužę, vos pora mėnesių po Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Nutekėjusiuose duomenyse „Qazfancom“ nurodoma kaip kelių tūkstančių tonų beržinės faneros, pernai žiemą įvežtos į Lietuvą, Lenkiją ir Estiją, gamintoja.
Kelias dešimtis darbuotojų turinti įmonė Kazachstano biudžetą jau papildė nemenka mokesčių suma. Tačiau „Sienos“ gauti duomenys rodo, kad kazachiška fanera iš Uralsko greičiausiai yra rusiška.
Nutekėję duomenys rodo, kad „Qazfancom“ dideliais kiekais importuoja medienos produkciją iš dviejų Voronežo srityje veikiančių rusiškų faneros kombinatų. Panašūs kiekiai faneros iš Uralsko juda į Vakarus. Didžiausias „Qazfancom“ faneros srautas keliauja į kaimyninę Lenkiją. Antroje ir trečioje vietoje – Estija ir Lietuva.
Tarp „Qazfancom“ klientų – Taline registruota bendrovė „Euronika Trading“. Estijos registro duomenimis, galutinė šios įmonės savininkė – klaipėdietė estetinio grožio specialistė Marina Špak, Instagrame turinti daugiau nei 90 tūkstančių sekėjų.
Registrų duomenys rodo, kad Estijos bendrovės savininke M.Špak tapo pernai balandį, vos pusantro mėnesio po karo pradžios. Iki tol galutiniu „Euronika Trading“ savininku buvo nurodomas Baltarusijos pilietis Vasilijus Isačenka (Vasili Isachenka).
Nutekėję duomenys rodo, kad klaipėdietės bendrovės užsakymu beržinė fanera keliavo tiek į Estiją, tiek į Lietuvą. O didžiausias „Qazfancom“ faneros srautas keliavo į kaimyninę Lenkiją, bet jau be „Euronika Trading“ pagalbos.
Marina Špak patvirtino valdanti Estijos įmonę. Tačiau klausimai apie fanerą iš Kazachstano grožio ekspertei nepatiko.
„Turbūt aš neatsakysiu į jūsų klausimus“, – teigė M.Špak, klausiama apie „Qazfancom“ fanerą ir savo sprendimą tapti Estijos įmonės savininke.
„Sienos“ turimi duomenys rodo, kad viena didžiausių, o gal ir pati didžiausia faneros iš Kazachstano importuotoja Lietuvoje – Kaišiadoryse veikianti bendrovė „Ardvila“.
Medienos sektoriuje seniai besisukanti įmonė, pernai importavo kelis tūkstančius tonų faneros iš Kazachstane registruotos bendrovės „Gruzprom“.
Viešai prieinamais duomenimis, „Gruzprom“ įsteigta tik pernai liepą, o jau rugpjūtį ji pradėjo tiekti fanerą „Ardvilai“. Kaišiadorių įmonės vadovui nekilo klausimų, kaip vos vieną mėnesį veikianti įmonė gali pateikti jam didžiulius užsakymus, tačiau žurnalistams jis teigė, esą fanera tikrai kazachiška.
„Jie ten seną cechą nusipirko“, – „Sienai“ teigė „Ardvilos“ direktorius Vaidas Mecelica.
Pasak jo, „Gruzprom“ nusipirko bankrutavusią medienos perdirbimo gamyklą ir tikrai gamina po kelis tūkstančius kubinių metrų medienos produkcijos. Kaip „Gruzprom“ veikos įrodymą, pašnekovas nurodė ir faktą, kad Kazachstano bendrovė turi interneto svetainę. Viešai prieinamais duomenimis, „Gruzprom“ svetainė veikti pradėjo tik šių metų kovo viduryje.
Vieši duomenys taip pat rodo, kad „Ardvilą“ tūkstančiais tonų faneros aprūpinanti įmonė turi ne daugiau nei penkis darbuotojus. Per visus praėjusius metus ji į Kazachstano biudžetą sumokėjo vos daugiau nei 400 eurų.
Ką apie verslą sako tokie skaičiai – paklausėme asociacijos „Investors’ Forum“ vadovės Rūtos Skyrienės.
„Natūralu, kad klausimas ieškant tiekėjo kiltų: ar tikrai penki žmonės gali pagaminti šimtus tonų medienos produktų ir dar nemokėti mokesčių?“, – retoriškai klausė R.Skyrienė.
Klaipėdietė grožio specialistė ir seni rinkos vilkai – tai ne viskas, ką „Sienai“ ir partneriams pavyko rasti nagrinėjant įtartinus medienos srautus. Gauti dokumentai žurnalistus atvedė iki… Londono.
Jungtinės Karalystės sostinėje gyvena ir dirba Gabriella Melrose. Taip save pristatinėja kaunietė Gabrielė Slizevičiūtė, socialiniuose tinkluose gerbėjams žinoma kaip moterų saviugdos ekspertė, marketingo specialistė, aktorė ir dainininkė. Kaunietė Instagrame turi daugiau nei 160 tūkst. sekėjų auditoriją, su kuria dalijasi ir patarimais, ir gyvenimo išmintimi.
Tačiau žurnalistų surinkta medžiaga parodė ir dar vieną veiklą socialinių tinklų žvaigždės pasiekimų sąraše.
Kauno Savanorių prospekte registruota Gabrielei Slizevičiūtei priklausanti bendrovė „Meidaga“ vien pernai rudenį į Lietuvą įvežė daugiau nei šimtą tonų medienos granulių iš Kirgizijos. Prekių tiekėja – pernai liepą įkurta įmonė „Delo Techniki“. Mūsų turimais duomenimis, ši Kirgizijos įmonė pernai į Lietuvą iš viso įvežė daugiau nei du tūkstančius tonų granulių, per visą tą laiką Kirgizijos biudžetui sumokėdama vos apie 200 eurų mokesčių.
Apie šiuos ir kitus prekybos granulėmis aspektus norėjome pasikalbėti su Kauno įmonės savininke. Su ja susisiekėme per Instagramą. Tačiau sužinojusi, kad domimės būtent „Meidagos“ veikla, Gabriella Melrose į žinutes nebeatsakė.
„Meidagos“ vadovas Mantas Pečiulaitis nurodė, esą granulių importas nėra pagrindinė įmonės veikla. Anot jo, su šiomis prekėmis jau būta ir netikėtų problemų.
„Žinau, kad važiavo granulės. Žinau, kad turėjom visokių reikalų ten. Buvo į tas granules ir kontrabandinių visokių dalykų pridėta. (...) Ar dar veža, ar neveža – nepasakysiu tikrai, aš su tuo nedirbu“, – sakė M.Pečiulaitis.
Pasak jo, kiekviena „Meidagos“ veiklos sritis derinama su akcininkais. „Žinot, įmonė priklauso ne darbuotojams“, – pridūrė M.Pečiulaitis.
Į Lietuvą įvežto „kirgiziško“ medienos kuro kiekiais Instagramo žvaigždės verslą nurungia Žirmūnų daugiabučio sandėliuke registruota įmonė „Hagasta“. „Sienos“ turimais duomenimis, tai didžiausia „kirgiziškų“ granulių importuotoja Lietuvoje. Bendrovė vien pernai į Lietuvą įvežė daugiau nei keturis tūkstančius tonų „kirgiziško“ medienos kuro.
Medienos sektoriuje trumpai žibėjusi „Hagastos“ žvaigždė jau užgeso. Registrų centro duomenimis, Žirmūnų daugiabutyje registruota įmonė jau spėjo pakeisti ir savininkus, ir vadovus. Buvęs įmonės direktorius Pavelas Bisliukas patvirtino, kad su tuo susijęs muitinės pareigūnų dėmesys.
„Čia susiję su tuo, ką muitinė daro. Ir dėl Lietuvos geležinkelių istorijos“, – kalbėjo buvęs „Hagastos“ vadovas P.Bisliukas.
Pasak jo, bendrovė prekes iš Kirgizijos į Lietuvą gabeno dideliais kiekiais, traukiniais, tačiau prieš porą mėnesių kroviniai pradėti stabdyti. Verslininkas skundėsi, esą buvo žadama, kad gavus atsakymus iš Kirgizijos prekės bus grąžintos, tačiau nutiko ne taip.
„Lietuvos geležinkeliai išrašė tokią vagonų prastovos sąskaitą, kad daugiau verslo vykdyti nebegalėjom. Reikėjo kažką tai daryti. Pardavėm tiesiog įmonę, ir viskas“, – atsiduso P.Bisliukas.
Mūsų kolegos Kirgizijoje aplankė porą įmonių, kurios nurodomos „Hagastos“ granulių ar briketų tiekėjomis. Jie rado daug ką – tik ne medienos pramonę.
Bet abejotinos kilmės granules į Lietuvą importavo ne vienintelė „Hagasta“. Ir labai panašu, kad už dalį abejotinos kilmės prekių sumokėjo mūsų valstybė.
Mokyklos, savivaldybės ir joms pavaldžios įstaigos ir netgi viena iš „Lietuvos geležinkelių“ grupės įmonių – visos šios įstaigos, pačios to nežinodamos, galėjo įsigyti kurą iš Rusijos ar Baltarusijos. Nes viešųjų pirkimų sistemoje radome ne vieną bendrovę, kuri valstybiniuose pirkimuose triumfavo tuo pat metu importuodama neaiškios kilmės prekes iš vidurio Azijos.
Mūsų duomenimis, didžiausia kuro granulių iš Kazachstano importuotoja – Šalčininkuose veikianti įmonė „Andeta“. Bendrovė ne pirmus metus sukasi medienos versle ir netgi gali pasigirti indėliu į Lietuvos laisvei skirtus renginius.
Šalčininkų įmonė pernai importavo daugiau nei 4 tūkstančius tonų granulių iš Kazachstano. Importo srautas prasidėjo pernai rugsėjį.
Per tą laiką „Andeta“ nurungė dešimtis konkurentų ir laimėjo viešųjų pirkimų konkursų už gerokai daugiau nei pusantro milijono eurų. Ir čia kalbame tik apie tuos konkursus, kuriuose buvo perkamos medienos granulės.
„Andetos“ tiekėja Kazachstane – kompanija „DTRA“, turi aibę jau girdėtų požymių. Įmonė turi penkis ar mažiau darbuotojų. Pernai sumokėtų mokesčių suma – apie 800 eurų. Registracijos data – praėjusių metų rugsėjo 15 diena.
Pirmas granulių krovinys „Andetai“, mūsų duomenimis, Lietuvą pasiekė nepraėjus nė savaitei nuo „DTRA“ įsteigimo.
„Andetos“ vadovė Ana Burinskaja „Sienai“ teigė, esą įmonė tikrina savo tiekėjus. Klausimai apie galimai rusišką ar baltarusišką granulių kilmę verslininkę nustebino.
„Mes importavom jeigu iš Kazachstano, tai ką mes bendro turim su Baltarusija arba Rusija?“, – klausė A.Burinskaja.
Prašoma plačiau pakomentuoti „DTRA“ gamybinius pajėgumus bei granulių kilmę, verslininkė pareiškė į visus klausimus jau atsakiusi ir padėjo ragelį.
„Investors’ Forum“ vadovės Rūtos Skyrienės vertinimu, abejotinos kilmės prekių patekimas į viešuosius pirkimus – milžiniška rizika, kurią valstybei būtina suvaldyti. Pašnekovės vertinimu, ši situacija reikalauja atitinkamų korekcijų viešųjų pirkimų reglamentavime.
„Tikėtina, kad vieną dieną gali tai išaiškėti, ir tada – griūtis. Tie, kurie pirko, iš ko pirko – nelabai kaip atrodytų“, – kalbėjo R.Skyrienė.
Daugelis „Sienos“ kalbintų verslininkų tikino negalintys užtikrinti, kad jų importuota mediena tikrai atkeliavo iš Kirgizijos ar Kazachstano, nes negali patikrinti tiekėjų ar prekių kilmės. Anot R.Skyrienės, toks pasiteisinimas nėra pakankamas.
„Atsakingas verslas iš tikrųjų tikrinasi savo tiekimo grandines ir žiūri, kad nebūtų rizikos. (...) Tarptautinės sankcijos privalomos visiems, ir visi turi galvoti ir kontroliuoti save. Tai yra pavojus ne tiktai reputacijai. Yra pavojus ir būti nubaustam. Ir, tarp kitko, labai rimtai“, – kalbėjo R.Skyrienė.
Ne viena „Sienos“ kalbinta įmonė neslėpė sulaukusi padidinto Lietuvos muitinės dėmesio. Tai atsispindi ir prekybos statistikoje. Į Lietuvą įvežamos „kirgiziškos“ ir „kazachiškos“ medienos kiekiai pastaraisiais mėnesiais smarkiai sumažėjo.
Deja, to paties negalima pasakyti apie kitas mūsų regiono šalis. Pavyzdžiui, Lenkija ir toliau demonstruoja didelį apetitą fanerai iš Kazachstano.
Iš kai kurių rinkos dalyvių sužinojome, kad yra dar viena auganti medienos tiekėja Europos Sąjungai. Tai – Turkija, kurią sankcijų apėjimui galimai naudoja Rusijos medienos pramonė. Kai kurie Lietuvos verslininkai jau dabar sako, kad ruošiasi medienos iš Turkijos importui.
„Rudenį vėl vešim, iš Turkijos. Bus paklausa ir bus prasminga vežti iš Turkijos. Kol ir Turkijos neuždarys“, – „Sienai“ teigė buvęs „Hagastos“ vadovas Pavelas Bisliukas.
Prie šio tyrimo prisidėjo Vilniaus universiteto žurnalistikos programos studentė Miglė Kalinauskaitė
Tyrimas įgyvendintas bendradarbiaujant su Lietuvos ir užsienio partneriais: „Belarusian Investigative Center“ (Baltarusija), Frontstory.pl (Lenkija), „Re:Baltica“ (Latvija), Vlast.kz (Kazachstanas), „Nastojaščeje Vremia. Azija“ (Kirgizija), „Kas vyksta Kaune“ ir „Atvira Klaipėda“.
Tyrimas įgyvendintas su tarptautinio tiriamosios žurnalistikos fondo „Journalismfund Europe“ palaikymu.
