Ukrainietė žurnalistė Viktorija Roščina 2024 m. spalį paskelbta mirusia, po ilgus mėnesius trukusio sulaikymo okupuotose Ukrainos teritorijose ir Rusijoje esančiame kalėjime. Žurnalistės kūnas į Ukrainą grąžintas šių metų vasarį. „Sienos“ partnerių „Forbidden Stories“ tyrimas atskleidžia Viktorijos sulaikymo ir mirties aplinkybes, tiesiogiai susijusias su žurnalistės darbu, kuriuo ji siekė papasakoti apie Rusijos neteisėtai kalinamus ukrainiečius civilius.
Šis pasakojimas – tik dalis darbo, kurį mūsų kolegos nuveikė tęsdami Viktorijos pradėtą tyrimą. Su visu „Forbidden Stories“ projektu bei pasakojimu apie liūdnai pagarsėjusį Taganrogo kalėjimą kviečiame susipažinti čia.
2025 m. vasarį Ukrainai sugrąžinti ir į morgus tyrimams išvežioti kelių šimtų žuvusiųjų kūnai. Vinycios morge, apžiūrint vieną iš kūnų, nustatyta, kad jame – ne žuvusio kario palaikai, kaip buvo užrašyta ant plastikinio maišo, o jaunos moters kūnas.
Tyrėjams pavyko nustatyti, kad maiše su užrašu „NM SPAS 757“ – žurnalistės Viktorijos Roščinos palaikai.
2023 m. vasarą Viktorija vyko į Rusijos okupuotą Zaporižios srities dalį, siekdama papasakoti apie tai, kaip elgiamasi su ukrainiečiais karo metu įrengtuose kalėjimuose. Žurnalistė dingo be žinios 2023 m. rugpjūtį. Daugiau nei metus laiko ji praleido Rusijos įrengtuose neoficialiuose sulaikymo centruose bei kalėjime Rusijoje, iki 2024 m. spalio, kai buvo pranešta apie jos mirtį.
Viktorijos kūno sugrąžinimas nutraukė ilgus mėnesius spėlionių ir vilčių. O ekspertizė parodė, kad žurnalistė galėjo būti kankinama.
„Teismo medicinos ekspertizė parodė daugybinius kankinimo ir žiauraus elgesio požymius, įskaitant kraujosrūvas įvairiose kūno vietose, sulaužytą šonkaulį, kaklo sužalojimus ir galimas elektrošoko žymes ant jos pėdų“, – „Forbidden Stories“ nurodė Ukrainos generalinės prokuratūros Karo nusikaltimų tyrimo padalinio vadovas Jurijus Belousovas.
Be to, anot jo, žurnalistės palaikai į tėvynę grąžinti „su ankstesnio, skrodimo, atlikto iki kūno atvykimo į Ukrainą, žymėmis“. Taip pat nustatyta, kad pašalinti kai kurie organai – galimai siekiant nuslėpti Viktorijos mirties priežastį bei karo nusikaltimo įrodymus.
Žinia apie žurnalistės mirtį tapo pirmu žingsiu „Fobrbidden Stories“ tyrime. Siekiant pratęsti Viktorijos darbą, suburta 45 žurnalistų iš 13 žiniasklaidos priemonių komanda. Vienas svarbiausių tyrimo tikslų – papasakoti apie šešėlinius okupantų kalėjimus ir ten kalinamus civilius, kurių skaičius gali siekti tarp 16 ir 20 tūkstančių.
„Viktorija buvo vienintelė žurnalistė, dirbusi okupuotose teritorijose. Ji buvo tarsi tiltas tarp Ukrainos ir šių teritorijų. (...) Kai ji dingo, nebeliko, kas apie tai informuoja“, – pasakojo Sevgil Musaieva, Viktorijos redaktorė leidinyje „Ukrainska Pravda“.
Į okupuotas teritorijas Viktorija išvyko siekdama papasakoti apie slaptuosius okupantų kalėjimus ir šešėlinių kalėjimų kalinius. Taip ji tapo viena iš jų.
Viktorijos dingimo be žinios istoriją galima atkurti tik fragmentiškai, remiantis pavieniais liudijimais bei informacijos nuotrupomis, surinktomis iš žurnalistės pažįstamų, artimųjų bei anoniminių šaltinių.
Istorija prasideda Zaporižioje – daugiau nei 27 tūkst. kvadratinių kilometrų Ukrainos teritorijoje, besidriekiančioje nuo Dnipro upės iki Azovo jūros. Du trečdaliai šio regiono nuo 2022 m. okupuoti Rusijos pajėgų.
Vika – taip kolegos ir draugai vadino Viktoriją – gimė 1996 m., Zaporižios regiono sostinėje. Prasidėjus pilno masto Rusijos invazijai, Vika bent keturis kartus keliavo į okupuotas teritorijas, teigia jos redaktorė. Vienos šių kelionių metu, 2022 m. kovą, žurnalistę sulaikė Rusijos žvalgyba. Vika savaitę buvo sulaikyta Berdiansko mieste.
Kuomet Vika grįžo, kolegos ir artimieji ją ragino liautis keliavus į okupuotas teritorijas. Bet ji nesustojo. 2023 m. liepą, būdama 26-erių, žurnalistė susiruošė dar vienai darbinei išvykai. Jos tikslas buvo aiškus.
„Kalbėjomės apie vietas, kuriose gali būti kankinami ukrainiečiai. Ji man perteikė savo temos supratimą. Ji norėjo rasti tas vietas ir nustatyti su tuo susijusius žmones“, – pasakojo S. Musaieva.
Vikos planus tirti Rusijos šešėlinių kalėjimų sistemą, veikusią keliuose Zaporižios regiono miestuose, patvirtino du šaltiniai, su kuriais žurnalistė tuomet buvo susitikusi. Vienas jų pasakojo, kad mergina buvo akivaizdžiai įsitempusi.
„Ji kalbėjo mažai. Nežinau, ko ji bijojo – galbūt to, kad bus nufilmuota stebėjimo kamerų“, – „Forbidden Stories“ pasakojo Mykola (vardas pakeistas), okupuotoje teritorijoje tebegyvenantis Vikos šaltinis.
Mykola Viką vežiojo po Berdiansko miestą, tame tarpe – į pajūrio restoraną, kuriame, Vikos įsitikinimu, rinkdavosi Rusijos FSB agentai ir karininkai. Ji taip pat prašė Mykolos pavežėti ją iki Enerhodaro, daugiau nei 200 km nuo Berdiansko, bet vyriškis nurodė negalintis ten važiuoti, nes neturi rusiško paso.
Olha, dar viena Vikos informatorė, papasakojo daugiau. Anot moters, Vika sudarinėjo regione veikiančių FSB agentų sąrašą.
„Supratau, kad ji turi daug informacijos – nuosavą duomenų bazę apie FSB agentus“, – pasakojo moteris.
Olha Viką pažinojo dar nuo 2019 metų. Prasidėjus pilno masto invazijai, okupuotoje teritorijoje gyvenanti moteris smarkiai rizikavo ir siuntė Vikai nuotraukas. Juodvi tik kartą buvo susitikusios gyvai, bet palaikė ryšį. 2023 m. vasarą Vika paprašė pagalbos ieškant kontaktų okupuotose teritorijose.
Liepos pabaigoje Vika iškeliavo iš Kyjivo į Lenkiją. Kitą dieną, 2023 m. liepos 26 d., ji kirto Latvijos-Rusijos sieną, rodo „Forbidden Stories“ gauti sienos kirtimo įrašai.
Nuo šio momento Vikos kelionę atsekti sunkiau. Ji veikiausiai keliavo per Rusiją, pietų kryptimi – kad patektų į okupuotą Zaporižios regiono dalį. Nors dokumentai rodo, kad ji savo kelionės tikslu nurodė Melitopolį, kovą publikuotas Ukrainos leidinių „Slidstvo Info“, „Suspilne“ ir „Graty“ tyrimas rodo, kad ji keliavo į Enerhodarą, pakeliui kirsdama Mariupolį.
2023 m. rugpjūčio pradžioje ji susisiekė su Mykola, savo šaltiniu Berdianske. Vika pranešė, kad į pajūrio miestą grįš po dviejų savaičių. Tada ryšys nutrūko.
2023 m. rugpjūčio 12 d. Ukrainos teisėsauga Viką paskelbė dingusia be žinios. Netrukus jos šeima kreipėsi į policiją ir ombudsmenus, tyrimą pradėjo Ukrainos žvalgyba. Tačiau mergina buvo dingusi be pėdsako.
Tik praėjus aštuoniems mėnesiams, 2024 m. balandį, buvo nustatyta Vikos buvimo vieta. Rusijos gynybos ministerijos raštas, atsiųstas merginos tėvui, nurodė, kad ji kalinama Rusijoje.
Kas vyko po jos paskutinės žinutės, išsiųstos 2023 m. rugpjūtį, atkurti sunku. Visgi panašu, kad mergina buvo sulaikyta Rusijos okupuotame Enerhodaro mieste. Ten, anot Olgos, mergina ketino rinkti informaciją apie Rusijos pajėgų įrengtus tardymų ir kankinimų centrus.
Kaip rodo žurnalistų gautas su Vika vienoje kameroje kalintos moteris liudijimas, mergina įtarė buvusi pastebėta drono ir pasakojo kelias dienas praleidusi Enerhodaro policijos nuovadoje, kuri esą buvo naudojama „filtruoti“ ukrainiečius, įtariamus dalyvavimu pasipriešinime okupantams.
„Forbidden Stories“ nepavyko tiksliai nustatyti Vikos sulaikymo aplinkybių. Su žurnaliste kartu kalinta moteris į žurnalistų klausimus atsakyti nepanoro.
Kiek kitokią įvykių versiją pateikia Dmitrijus Orlovas, buvęs Enerhodaro meras. Anot jo, merginą galėjo pastebėti ne dronas, o Rusijos okupantų stebėjimo kameros.
Visgi tiksliai žinoma, kad iš Enerhodaro Vika buvo nugabenta į Melitopolį, kurį Rusija vadina okupuoto regiono sostine. Čia, anot dviejų atskirų liudijimų, žurnalistė buvo kalinama „garažuose“ – taip vietiniai vadina šešėlinį Rusijos pajėgų kalėjimą, kuriame vyksta tardymai ir kankinimai.
Melitopolio pramonės rajone, po miesto senamiestį ir naujuosius rajonus jungiančiu tiltu esantys „garažai“ vietos gyventojams puikiai žinomi dėl ten neteisėtai kalinamų žmonių ir dėl to, kaip nežmoniškai su jais elgiamasi. Vietiniai pasakoja apie dažnai girdimus riksmus – tiek vyrų, tiek moterų. Esą vos ne kiekvienas Melitopolyje pažįsta ką nors, kas „garažuose“ buvo kalinamas ir kankinamas.
Kankinimus ir, tikėtina, priverstinį darbą ten patyrė ir Vika, teigia Jevgenijus Markevičius, su žurnaliste susitikęs ukrainietis karo belaisvis. „Ją plakė ir kankino, kaip ir visus ten“, – svarstė J. Markevičius, pats nebuvęs kalinamas „garažuose“.
Visgi šią versiją patvirtina Vikos kameroje Rusijoje kalintos moters liudijimas. Anot jos, Vika turėjo randų ant rankų ir kojų – nuo sužeidimų, greičiausiai padarytų peiliu.
2024 m. gruodį mergina perkelta iš okupuoto Melitopolio į kalėjimą, esantį Azovo jūros pakrantėje, Rusijos teritorijoje. Šio Rusijos miesto pavadinimas jau tapo žiauriausių kankinimų sinonimu: Taganrogas.
2022 m. gegužę, vos trys mėnesiai nuo pilna masto invazijos pradžios, buvęs nepilnamečių izoliatorius Taganroge transformuotas į Ukrainos karo belaisvių sulaikymo centrą. Spygliuota viela aptvertas kalėjimas, taip pat žinomas kaip SIZO-2, garsėja žiaurumais.
„Priėmimas“ – taip vadinamas brutalus Ukrainos belaisvių mušimas, naujiems kaliniams atvykus į SIZO-2. Anot šaltinio Ukrainos žvalgyboje, nuo 2024 m. rudens ten mirė bent 15 Ukrainos karo belaisvių, keturi iš jų – iškart po „priėmimo“.
Vika SIZO-2 praleido beveik devynis mėnesius, nuo 2023 m. gruodžio iki 2024 m. spalio. Kaip pasakojo Ukrainos karo belaisvis J. Markevičius, taip pat kalintas SIZO-2, žurnalistė su dar trimis civilėmis moterimis buvo kalinama gretimoje kameroje. Vika, anot vyriškio, šaukdavo ant sargybinių ir vadino juos budeliais bei žudikais.
„Aš tuo žavėjausi. Niekas iš mūsų taip nesielgė. Niekas iš mano pažįstamų taip nedarė. Ji nebijojo“, – pasakojo J. Markevičius.
Taganrogo kalėjimo prižiūrėtojai gali nebaudžiami taikyti žiauriausias priemones, ir Viktorija jų greičiausiai neišvengė. Dešimt buvusių šio kalėjimo kalinių „Forbidden Stories“ nupasakojo šią įstaigą kaip vietą, kurioje kankinimai buvo iš esmės institucionalizuoti. Jie pasakojo apie mušimą, elektrošoką, skandinimą bei kitus brutalaus bei žeminančio elgesio su sulaikytaisiais atvejus.
Vienas čia kalintų karo belaisvių, Mychailo Čiaplia, prisiminė, kad tardymai ir kankinimai turėjo kaliniams sukelti kuo daugiau skausmo, bet ne nužudyti. „Jiems [kaliniai] reikalingi gyvi, bet labai blogos būklės“, – pasakojo jis, pabrėždamas, kad tokiu būdu Rusijos pajėgos išlaikydavo kalinius kaip potencialų karo belaisvių mainų objektą.
2024 m. vasarą Vikos sveikata buvo smarkiai suprastėjusi, mergina nebevalgė. „Ji buvo tokios būklės, kad negalėjo pakelti galvos nuo pagalvės“, – teigiama Ukrainos tarnyboms pateiktame vienos iš kartu kalintų moterų liudijime.
Tai patvirtino ir dar vienas buvęs Taganrogo kalinys. „Jiems buvo nusispjauti, iki ji nepasijuto visiškai šūdinai“, – teigė jis.
Anot liudijimų, po šio incidento Vika buvo hospitalizuota, o į SIZO-2 grįžo su lašeline.
Praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje Vikos tėvas Volodymyras Roščinas sulaukė skambučio iš rusiško numerio. Pirmąkart per daugiau nei metus, jis išgirdo savo dukters balsą.
Viktorija kalbėjo rusiškai – o tai reiškia, kad ji nebuvo viena, teigia Volodymyras.
„Man pažadėjo, kad rugsėjį grįšiu namo“, – tokius dukters žodžius prisimena ukrainietis.
Pokalbis truko trumpai. Kai Volodymyras mėgino atskambinti tuo pačiu numeriu – sujungimas nepavyko. Vikos šeimos advokatės Jevgenijos Kapalkinos teigimu, skambutis buvo dvišalių derybų dėl belaisvių mainų rezultatas.
Vikos redaktorė taip pat nurodė gavusi informacijos, kad Vika gali būti paleista jau per artimiausią apsikeitimą belaisviais, kuris buvo numatytas rugsėjo viduryje. Tačiau kuomet į Kyjivą atvyko sugrąžinti ukrainieičia belaisviai, Vikos ten nebuvo.
Po dar kelių savaičių nežinios, merginos tėvas gavo elektroninį laišką iš Rusijos gynybos ministerijos. Jame sausai pranešta, kad Vika mirė 2024 m. rugsėjo 19 d.
Apie mirties priežastį rašte nepasakyta nieko. Tačiau merginos palaikai rodo, kad mirtis galėjo būti smurtinė.
Kaip nurodė su Vikos mirties tyrimu susijęs šaltinis, kai kurie merginos kūno sužalojimai rodo smaugimo požymius. Visgi Ukrainos teisėsauga kol kas susilaiko nuo oficialių komentarų apie merginos mirties priežastį. Viena to priežasčių, anot šaltinio, yra tai, kad kūnas Ukrainai grąžintas prieš tai pašalinus kelis organus, tarp jų – dalį smegenų, gerklas ir akių obuolius.
Keli šaltiniai nurodė, kad Vika savo kamerą Taganroge paliko 2024 m. rugsėjo 8 d. – beveik dvi savaitės iki Rusijos pusės nurodytos mirties datos. Kas nutiko po rugsėjo 8-osios, kol kas nenustatė nei teisėsauga, nei žurnalistai.
Vienas buvęs Taganrogo kalinys pateikė detalų pasakojimą apie tą dieną. „Ji [padedama kitos kalinės] nuėjo ten, kur turėjo išvykti mainams, – prisiminė jis. – Po to atėjo prižiūrėtojas ir pasakė, kad žurnalistė iki mainų nenukeliavo: „Pati kalta“.
Žurnalistų komanda komentarų kreipėsi į įvairias Rusijos tarnybas – pradedant Taganrogo kalėjimo vadovybe ir FSB bei baigiant Kremliumi. Į užklausas neatsakė niekas.
Nors DNR tyrimas patvirtino, kad vasarį Ukrainai sugrąžintas kūnas į Vikos, žurnalistės tėvas vis dar viliasi, kad tai klaida.
