Koncernas EBSW – laukinio devyniasdešimtųjų kapitalizmo simbolis, žaibiškai iškilęs ir ne ką mažiau žaibiškai žlugęs. Krachą patyręs koncernas nusinešė tūkstančių indėlininkų santaupas, privedė prie valstybinio banko griūties ir tapo viena garsiausių aferų Lietuvos istorijoje. Šios istorijos veikėjai - vienos ryškiausių lietuviškų pavardžių nutekėjusiuose Pandora Papers dokumentuose.
Turbūt ryškiausi vardai – laisvės atėmimo bausme nuteistas Kauno holdingo kompanijos vadovas Valdas Krasnickas bei dėl senaties išteisintas EBSW viceprezidentas Algirdas Pašukevičius.
Dokumentai, kuriais su šešių šimtų žurnalistų komanda pasidalijo tarptautinis tiriamosios žurnalistikos centras ICIJ, atvedė prie stambių finansinių operacijų, daugelis kurių keistai sutampa su EBSW bylos chronologija. Neaiškios kilmės lėšos keliavo į darinius, susijusius su Kauno prekybos miesteliu „Urmas“ – būtent su juo siejami A.Pašukevičius ir V.Krasnickas, šiuo metu įvardijami kaip „Urmo“ naudos gavėjai ir vieni turtingiausių žmonių Lietuvoje.
Nutekėjusiuose dokumentuose figūruoja ir politiko pavardė. Tai buvęs Liberalų sąjūdžio kandidatas į Druskininkų merus, verslininkas Valdas Trinkūnas. Jis patvirtina turėjęs ryšį su dokumentuose įvardinta JAV registruota įmone, tačiau neigia ten pat esantį 150 tūkst. eurų sandorį.
Pandora Papers duomenys taip pat sutepti kraujo pėdsaku. Su buvusiais EBSW elito veikėjais susijęs ofšorinis verslas turėjo reikalų su Erichu Rebasso – Austrijos advokatu, kuris prisipažino dalyvavęs pinigų plovimo operacijose ir buvo nužudytas. E.Rebasso disponavo įmone Austrijoje, kuri iš EBSW ofšorinių struktūrų gavo mažiausiai 600 tūkst. eurų. Po E.Rebasso mirties šią įmonę perėmė V.Krasnicko mama. Jai tuo metu buvo 88-eri.
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje verslai dygo kaip grybai po lietaus. Koncernas EBSW su jaunu charizmatišku verslininku Gintaru Petriku priešaky, netruko tapti viena didžiausių sėkmės istorijų. Tiesa, neilgam.
Koncernas ir susijusios įmonės privatizavo valstybines gamyklas, pritraukė šimtus milijonų litų indėlių. Kaip „Sienai“ sakė EBSW istoriją puikiai prisimenantis žurnalistas Rimvydas Valatka, gyventojai savo santaupas patikėdavo dėl EBSW privatizuoto turto gausos bei žadėtų milžiniškų palūkanų, siekusių net iki 120 proc.
Vėliau atlikto parlamentinio tyrimo duomenimis, Kauno holdingo kompanija 1993-1995 m. sutraukė net 344 mln. litų indėlių. „Generalinės prokuratūros duomenimis, apie 80 proc. indėlininkų yra pensinio amžiaus, neįgalumą turintys, gyvenimo ir įvairių aplinkybių suluošinti žmonės“, - rašoma parlamentinės komisijos išvadose.
Dešimtys privatizuotų įmonių EBSW pavertė stambiu darbdaviu. Kaip sakė pats G.Petrikas – pramonininkais. Bankininkų titulas EBSW vyrams taip pat buvo nesvetimas. Koncernas didelę įtaką užsitikrino Valstybiniame komerciniame banke, G.Petrikas tapo šio banko tarybos pirmininku. EBSW svoris augo kaip ant mielių.
Kai prezidentas Algirdas Brazauskas vyko oficialaus vizito pas popiežių Joną Paulių II, Lietuvos vadovo delegacijoje buvo ir verslo atstovų. Pavyzdžiui, G.Petrikas.
„Jie buvo ambicingi labai. Ir politikoje – norėjo stovėti šalia politikų ir t.t. Jie iš tikrųjų norėjo tapti didžiausiais“, - prisiminė R.Valatka.
Nuotraukos su A.Brazausku, G.Petriku ir popiežiumi netruko sugrįžti prie prezidento rūmų – jomis mojavo nusivylę pensininkai, viską praradę dėl EBSW griūties.
EBSW žlugo 1996 metais. Kaip domino kaladėlės, paskui koncerną griuvo privatizuotos įmonės ir Valstybinis komercinis bankas. Indėlininkų sunešti pinigai dingo be pėdsako. G.Petrikas pabėgo į užsienį, o buvę jo bendražygiai tapo centrinėmis figūromis rezonansinėje EBSW byloje.
Parlamentinio tyrimo duomenimis, indėlininkams liko negrąžinta apie 80 mln. litų. Iššvaistyto Valstybinio komercinio banko turto vertė – 111 mln. litų. Tuometis banko vadovas Algimantas Bartusevičius vėliau pripažintas kaltu. 1999 m. jis nusišovė.
Kaip „Sienai“ teigė tuometis Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Gintaras Jasaitis, didžioji dalis koncerno ir susijusių įmonių turto nebuvo atgauta. Esą buvo daug pagrindo įtarti, kad šis turtas išvestas į užsienį.
.png)
Galimybės tokio turto ieškoti, G.Jasaičio žodžiais, buvo iš esmės niekinės. Jauna Lietuvos valstybė tebekonstravo savo teisinę sistemą, trūko tiek teisinio bendradarbiavimo sutarčių su kitomis valstybėmis, tiek tokio bendradarbiavimo praktikos.
Nutekėję Pandora Papers dokumentai rodo, kad 1997 metais Indijos vandenyno Mauricijaus saloje įsteigtos trys su EBSW veikėjais susijusios įmonės – „Galtex Distribution Limited“, „Bellstar International Limited“ bei „Deltacom Holdings Limited“. Būtent su šiomis įmonėmis, kaip vėliau paaiškės, susiję dideli pinigų srautai, vedantys į Kauną ir ne tik.
Ar A.Pašukevičius su kompanija šiomis įmonėmis disponavo nuo pat įsteigimo – pasakyti sunku. Mat nutekėję dokumentai neapima visos Mauricijaus įmonių istorijos. Duomenys, susiję su „Galtex“, „Bellstar“ ir „Deltacom“ prasideda nuo maždaug 2003 metų.
Dokumentuose matyti, kad visose trijose įmonėse pagrindiniu žmogumi įvardijamas A.Pašukevičius. Daugelyje nutekėjusių dokumentų jis įvardijamas vienu žodžiu – „Algis“.
Tiesa, „Deltacom“ ir „Bellstar“ naudos gavėju įvardintas kitas Kauno verslininkas Gintautas Kazlauskas devyniasdešimtaisiais pagarsėjusios korporacijos „Sabina“ prezidentas. Laiške ofšorinių paslaugų teikėjams G.Kazlauskas prisistatinėjo A.Pašukevičiaus „kolega“.
Bene ryškiausia įmonė nutekėjusiuose dokumentuose – „Galtex“. Būtent su šia Mauricijaus kompanija susiję daugiausiai finansinių operacijų, prasidėjusių tuoj po to, kai baigėsi keletą metų trukusi EBSW byla.
G.Petrikui slapstantis užsienyje, jo bendražygiai buvo teisiami atskirai. Generalinės prokuratūros „Sienai“ pateiktais duomenimis, EBSW byla finišą pasiekė 2003 m. liepos 30 d. Buvęs Kauno holdingo kompanijos vadovas Valdas Krasnickas pripažintas kaltu ir nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. G.Petriko dešiniąja ranka laikytam A.Pašukevičiui byla nutraukta dėl senaties.
Kaip rašė žiniasklaida, tuo metu A.Pašukevičius nurodė dirbantis konsultantu Kauno bendrovėje „Corporate Property Holding“. Ši įmonė ne kartą linksniuota žiniasklaidoje kaip buvusio EBSW turto perėmėja, ji figūravo ir parlamentinės komisijos išvadose. Per susijusią įmonę, „Corporate Property Holding“ valdo garsų ir vizualiai įspūdingą verslo centrą „Tūkstantis litų“, įsikūrusį prie pat „Urmo“ miestelio.
Mauricijaus kompanija „Galtex“, Registrų centro duomenimis, bent nuo 2003 m. pabaigos buvo vienintelė „Corporate Property Holding“ akcininkė. Kauno bendrovei nuo 1995 metų vadovavo Arūnas Vilkelis – žmogus, dalyvavęs EBSW verslo struktūrose bei nuolat mirgėjęs korespondencijoje su EBSW kompanijos ofšorines įmones aptarnavusia kontora „Cook Worldwide“.
„Galtex“ iš Kauno įmonės valdymo pasitraukė prieš porą metų. Dabartiniai „Corporate Property Holding“ akcininkai – Algirdas Pašukevičius bei bendrovė „Beleka“, kurią A.Pašukevičius valdo kartu su dukra.
2003 m. lapkritį, keli mėnesiai po A.Pašukevičiui palankios EBSW bylos baigties, statytiniai „Galtex“ vadovai nutarė ofšorinei įmonei atidaryti banko sąskaitą Šveicarijoje. Tuo užsiimti įgaliotas jau minėtas A.Vilkelis.
Tų pačių metų gruodžio 3 d. žiniasklaida pranešė, kad V.Krasnickas pristatytas į Lukiškių kalėjimą. Nepraėjus nė savaitei, anot nutekėjusių dokumentų, inicijuotas 400 tūkst. svarų pervedimas iš šviežios šveicariškos „Galtex“ sąskaitos Lichtenšteino kompanijai „IMA Immobilien Holding“.
Ši Lichtenšteino įmonė, Registrų centro duomenimis, mažiausiai nuo 2004 metų buvo pagrindine Kauno įmonės „Univesa“ akcininke. Per šią įmonę buvo vystomas „Urmo“ prekybos miestelis.
„IMA Immobilien Holding“ Kauno įmonės akcininke išliko iki šių metų sausio.
Dabar „Univesa“ priklauso dviem Vilniuje registruotoms bendrovėms – „Krast“ ir „Urmis“. Pirmoji priklauso EBSW byloje nuteistam ir bausmę atlikusiam V.Krasnickui, antroji – su EBSW istorija taip pat susijusiam verslininkui Igoriui Snetkovui, kurio pavardę dar išgirsite.
2004 metais Lietuvą sudrebino žinia apie Gintaro Petriko sulaikymą. Verslininkas sulaikytas Jungtinėse Valstijose. Skelbta, kad EBSW veidas gyveno Los Andžele, kur buvo apsistojęs netikra pavarde ir prekiavo akiniais nuo saulės.
G.Petrikas dar porą metų praleido JAV, mėgindamas pasipriešinti ekstradicijos procedūrai. 2007 metais jis galiausiai parskraidintas į Lietuvą. Būtent tais metais EBSW vyrų ofšorinių įmonių tinklas padvigubėjo – įsteigti trys nauji dariniai.
Seišeliuose įsikūrė kompanija „Dominion Holdings Limited“, o Panamoje įregistruoti du fondai – „The Dominion Assets Foundation“ bei „The Snita Foundation“. Kokiu turtu disponavo šie trys ofšoriniai dariniainustatyti nepavyko, bet už jų stovinčios pavardės – visiškai aiškios.
Nutekėję duomenys rodo, kad „The Dominion Assets Foundation“ naudos gavėjais įrašyti EBSW byloje nuteisto V.Krasnicko giminaičiai, jis pats įtrauktas į fondo valdymą. „The Snita Foundation“ naudos gavėju nurodytas dabartinis V.Krasnicko verslo partneris I.Snetkovas.
Anot žiniasklaidos publikacijų, ankstyvaisiais nepriklausomybės metais I.Snetkovas su G.Petriku įsteigė prekybos namus ir pavadino juos „Snita“. Kaip ir EBSW, „Snita“ žlugo. Šis pavadinimas taip pat mirgėjo G.Petriko baudžiamojoje byloje.
2007 metais veiksmas vyko ir Mauricijaus įmonėse. Kauno verslininkas G.Kazlauskas informavo, kad nebebus bendrovių „Bellstar International“ ir „Deltacom Holdings“ naudos gavėju – abi įmonės perleistos A.Pašukevičiui. Vėlesniais metais šiose dviejose įmonėse deklaruoto kapitalo vertė siekė iki 10 mln. eurų.
Anot dokumentų, Kaune įsišaknijusi Mauricijaus įmonė „Galtex“ 2007 metais atliko mažiausiai du keistus sandorius.
Tą pačią dieną – 2007 metų spalio 12-ąją – buvo inicijuoti du pavedimai kompanijos „Impex Trust“ naudai. Pagal paskolos sutartis, „Galtex“ šiuos pinigus sutiko paskolinti itin geromis sąlygomis: be užstato, be palūkanų ir net be grąžinimo termino. Tiesiog „iki pareikalavimo“.
Žurnalistas R.Valatka neatmeta galimybės, kad tai galėjo būti savotiškas tylos mokestis, kurio galai veda iki paties G.Petriko, tačiau nutekėjusiuose dokumentuose nėra jokios informacijos, kuri leistų atskleisti, kas yra ar buvo „Impex Trust“ savininkai.
G.Petrikas į Lietuvą parskraidintas 2007 m. rugsėjo antroje pusėje. Jis buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme ir ją jau atliko. A.Pašukevičius ir V.Krasnickas atsisakė teikti parodymus G.Petriko byloje.
Per verslininko advokatą mėginome su susisiekti su G.Petriku, taip pat prašėme perduoti jam keletą klausimų. Advokatas informavo, kad G.Petrikas yra užsienyje ir su buvusiais EBSW bendražygiais jokių kontaktų nepalaiko. Detalesnių atsakymų į klausimus kol kas negavome.
Tūkstančiai pensininkų EBSW istorijoje prarado savo santaupas. Viena pensininkė mirga ir dokumentuose, iki kurių mus atvedė Pandora Papers. Tik ne kaip nukentėjusioji, o kaip nemenko turto savininkė. O pats turtas turi ir kraujo pėdsaką.
Kaip rodo nutekėję dokumentai, 2010 metais Mauricijaus kompanija „Galtex“ sudarė du stambius skolinimo sandorius su Austrijoje registruota kompanija „Successo GmbH“ ir taip šiai įmonei paskolino daugiau kaip 600 tūkst. eurų. Austrijos įmonei atstovavo Erichas Rebasso – advokatas, prisipažinęs teisėsaugai, kad dalyvauja pinigų plovimo operacijose.
E.Rebasso pavardė išgarsėjo dar po poros metų – 2012-aisiais, kai jis buvo nužudytas. Įtarta, kad už žmogžudystės stovi E.Rebasso klientai iš Rusijos.
Kol buvo gyvas, E.Rebasso pats oficialiai disponavo „Successo GmbH“ akcijomis. Po advokato mirties Austrijos įmonėje atsirado lietuviška pavardė. 2014 metais įmonės savininke oficialiai tapo Elena Krasnickienė – 88-erių pensininkė iš Kauno. Patikrinę duomenis, įsitikinome, kad tai EBSW byloje nuteisto V.Krasnicko mama.
Seni saitai su EBSW ne kartą prikaišioti Liberalų sąjūdžio politikui, „Spa Vilnius“ tinklo savininkui Valdui Trinkūnui. Jis „Sienai“ teigė jokių ryšių su A.Pašukevičiumi ar kitais EBSW veikėjais nepalaikantis. Tačiau nutekėję dokumentai byloja kitaip.
Anot dokumentų, jau ne kartą minėta kompanija „Galtex“ 2010 m. vidury paskolino 150 tūkst. eurų JAV registurotai įmonei „TSPA Holding“. Jos atstovu dokumentuose nurodomas būtent V.Trinkūnas.
Žinomas verslininkas ir politikas „Sienai“ patvirtino savo ryšį su „TSPA Holding“ – esą jis tikrai sulaukė pasiūlymo steigti įmonę JAV ir tai padarė. Tačiau sandorį su „Galtex“ V.Trinkūnas kategoriškai neigia.
„Neįsivaizduoju. Pirmą kartą girdžiu, - kalbėjo V.Trinkūnas. – Ten jokia, nei viena operacija nebuvo vykdyta. Jinai [įmonė] pagulėjo – taip ir numirė. Jeigu kažkas vaikščiojo – tai man tikrai nežinant, nebūnant ir nedalyvaujant.“
Susisiekus su buvusiu EBSW viceprezidentu A.Pašukevičiumi, verslininkas teigė negalintis nurodyti, kokios kilmės lėšos buvo „Galtex“ ar kitų ofšorinių įmonių sąskaitose – esą tai per sena istorija.
„Jūs atsimenat? Prieš dvidešimt ketverius metus – ką jūs valgėte?“ – klausimu į klausimą atsakė A.Pašukevičius.
Pašnekovas kone į visus klausimus atsakinėjo aptakiai. Jis nepaneigė „Galtex“ valdyme dalyvavęs nuo įsteigimo, bet tikslių datų taip pat nenurodė.
Paklaustas, ar ofšorinėse sąskaitose nugulę pinigai – dingusios EBSW lėšos, A.Pašukevičius buvo lakoniškas: „Aš tikrai negaliu nei patvirtint, nei paneigt“.
Su V.Krasnicku ir I.Snetkovu „Sienai“ susisiekti kol kas nepavyko.
Prie šios publikacijos prisidėjo Michael Nikbakhsh (Austrijos leidinys „profil“) bei OCCRP ID analitikai
Tyrimas iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis
