Jei prieš porą mėnesių kas nors būtų pasakęs, kad Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas iš Seimo tribūnos mane lygins su sukčiais ir pornografijos platforma, būčiau tam žmogui pasiūlęs pasimatuoti temperatūrą ir, nepriklausomai nuo rezultatų, kreiptis į medikus. Bet nutiko būtent taip, o temperatūrą dabar matuojasi visa Lietuvos politinė sistema. Ir tikrai yra karščiavimo požymių.
Tikrai neketinu kalbėti nei apie premjero Gintauto Palucko įžeidimų kanonadą, nei apie tai, ką išdarinėja kiti žinomi socialdemokratai arba prezidento aplinka. Per pastarąjį mėnesį užvirė toks chaosas ir toks informacinis triukšmas, kad laikas tiesiog priminti, kas ir kaip nutiko. Nuo vieno pažvejojimo įdomioje kompanijoje iki klimpimo vis gilesniame dumble, kuris veda į ežero dugną.
Tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“ ir „Laisvės TV“ publikavo tris tyrimus apie premjero reikalus. Visais atvejais nebuvo nei slaptų šaltinių, nei hackerių, kurie įsilaužė į kokių nors VIPų kompiuterius. Viskas paremta viešais duomenimis. Arba tų duomenų trūkumu.
Ir kiekvienu atveju turim vieną ir tą patį pagrindinį jnformatorių. Šis žmogus – tai Gintautas Paluckas. Nes kiekviena istorija apie premjerą – jo paties veiksmų arba bėgimo nuo klausimų padarinys. Nes kaskart vengdamas konkrečių klausimų, būtent jis mums parodė kryptį, kuria turime dirbti toliau.
Taigi šiandien papasakosiu, kaip viskas vyko – nuo pirmo informacijos trupinio iki to, kas vyksta dabar. O pradėsiu nuo to, kam premjeras jaučia didelę aistrą. Nuo žvejybos.
Viskas prasidėjo nuo savaitgalinės žvejybos. Tiksliau – nuo milijonieriaus Tautvydo Barčio storiuko Instagrame, kuriame pareigas einantis premjeras džiaugiasi pagavęs didelį karpį, o ne mažiau smagiai laiką leidžia ir du jo kompanjonai: pats T. Barštys ir amžinasis Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, balandį nuteistas dėl Vijūnėlės dvaro istorijos.
Kaip žvejyba susijusi su vėliau publikuota istorija apie lengvatinę paskolą? Ogi niekaip. Tik tiek, kad premjero žvejyba įdomioje kompanijoje atkreipė dėmesį į Gintautą Palucką.
Iki tol premjeras pasižymėjo keliomis sparnuotomis frazėmis iš serijos „nesureikšminkim“, bet esminis dėmesys tuomet teko ne jam, o kitiems politikams. Dažniausiai – Remigijui Žemaitaičiui ir jo vadovaujamai „Nemuno aušrai“. Žvejyba neeilinėje kompanijoje gi atkreipė dėmesį į patį premjerą. O kai atkreipiu dėmesį į kokį nors politiką, pirmiausiai visuomet darau tą patį – tikrinu jo ar jos verslus.
Bendrovę „Garnis“, kaip ir aibė kitų žurnalistų, jau buvau matęs G. Palucko interesų deklaracijoje, kai jis dar buvo tik eilinis kandidatas į Seimą, o socdemų rinkėjai naiviai tikėjo balsuojantys už Viliją Blinkevičiūtę premjero kėdėje.
Pernai rudenį „Garnis“ atrodė kaip niekuo neįdomi įmonė. Įsteigta tais pačiais metais, finansinių ataskaitų dar neteikia, jokių rimtesnių ūkinės veiklos rodiklių nematyti. Taigi pernai rudenį užverčiau būsimo premjero deklaraciją ir nukeliavau užsiimti kitais darbais. O prie deklaracijos grįžau šių metų gegužę – iškart po garsiosios žvejybos.
Atsivertęs premjero deklaraciją, nusprendžiau patikrinti, ar jo įmonėse yra kokių nors naujų įvykių. Taigi abi dabar premjero valdomas įmones – UAB „Emus“ ir UAB „Garnis“ – peržiūrėjau atvirų duomenų platformoje „Okredo“. „Emus“ atveju – nieko naujo, nors tikėjausi jau pamatyti finansinius rodiklius už 2024 metus. „Garnis“ – irgi nieko ypatingo. Iki to momento, kai paspaudžiau ant skirtuko „Prekių ženklai“.
Tikrai norėjau pasižiūrėti, ar šviežias premjero verslas kartais neregistravo kokio nors naujo brand’o. Ir neregistravo – ten gulėjo tik visiems dabar jau pažįstamas „Garnio“ logotipas. Bet visiškai šalia – skiltis „Valstybės parama verslui“. Ir 200 tūkst. eurų suma.
Koks buvo pirmas čia iškilęs klausimas? Tikrai ne „Kas čia per lengvatinė paskola iš valstybinio banko?” Pirmas klausimas buvo „Kas ta ILTE?“
Nuooširdžiai prisipažįstu. Neturėjau žalio supratimo, kad ILTE – tai buvusi „Invega“, pertvarkyta į valstybinį plėtros banką. Iš pradžių traukiau išrašus iš Registrų centro ir pamačiau valstybės kapitalą. Tada tiesiog googlinau ir supratau tai, ką dabar žino visi: premjero verslui skolina valstybinis bankas.
Po to viskas buvo paprasta. Pirmiausiai nukeliavau iki pirminio šaltinio – ILTE puslapio, kuriame aiškiai ir skaidriai skelbiama, kam ir kiek paskolų suteikta. „Garnis“ tuo metu buvo vienintelė įmonė, gavusi maksimalią 200 tūkst. eurų paskolą apyvartinėms lėšoms. Vis dar nesupratau, kiek tai rimta. O per visišką atsitiktinumą, tą pačią dieną tai aptariau su Andriumi Tapinu, kurį dar nuo šviesaus atminimo laidos „Pinigų karta“ laikau puikiu verslo žurnalistu. Kodėl būtent su juo? Nes būtent tada jis nusprendė mano knygą išdėti į šuns dienas.
Kai naujienų sraute ošė istorija apie premjero žvejybą, su Andriumi kalbėjomės jo „Substack“ kanale. Iškart po to, kai Andrius tame pačiame kanale pažėrė nemažai kritikos mano debiutinei knygai „Smarvė“. Sutapimas kaip iš dangaus nukritęs – Andrius į eterį pakvietė tą pačią dieną, kai premjeras užkibo ant žvejybos, o aš užsikabinau už „Garnio“ reikalų ir 200 tūkstančių paskolos. Taigi knygos reikalus ir Andriaus kritiką nustūmiau į antrą planą.
Ir spėkit, koks buvo pirmas Andriaus klausimas, kai nupasakojau esminius elementus. Jei spėlioti nenorite – prašom:
Žinoma, nutylėjau, kad tos pačios dienos rytą pats nežinojau, kas ta ILTE, ir sublizgėjau išprusimu.
Kai dar šiek tiek padiskutavom ir pateikiau daugiau detalių, Andrius pirmiausiai pasiūlė man pasidalinti šiuo radiniu Facebooke. Įmesiu screenshotą, parašysiu trumpą postą, o „Laisvės TV“ apie tai susuks nedidelę žinutę į naujienų srautą. Žodžiu, grožinis-pramoginis žanras. Taip ir būtų buvę, jei ne ramybės neduodantis noras pasikapstyti giliau.
Ir taip mudu su Andriumi radome tai, ką dabar žinote visi. Premjeras turi dvi įmones – „Emus“ ir „Garnis“. Abi veikia tame pačiame sektoriuje. Abi veikia tame pačiame verslo centre, abi valdomos tų pačių verslo partnerių. Tik„Emus“ premjeras turi 51 proc. akcijų, o „Garnio“ struktūroje jam pakanka 49 procentų. „Emus“ skaičiuoja penkioliktus veiklos metus ir į jokią paramą jauniems verslams pretenduoti negali. „Garnis“ gi išsirito tik pernai ir spėjo gauti 200 tūkstančių. Iš valstybinio banko. Gintautui Paluckui jau einant premjero pareigas.
Atkreipiam dėmesį į neseniai padidintą įstatinį kapitalą. Pasinagrinėję ILTE programos „Startuok“ aprašą suprantam, kad tai greičiausiai buvo reikalinga siekiant gauti maksimalaus dydžio paskolą. Ir tai mums patvirtina pareigas einantis premjeras. Prieš kamerą.
Tai buvo mano pirmas ir, kaip vėliau paaiškėjo, paskutinis gyvas interviu su premjeru Gintautu Palucku.
Bandydamas suvirškinti faktą, kad premjeras patvirtino žinojęs apie ILTE paskolą ir suvokęs, kad priima maksimalios sumos gavimui reikalingus sprendimus, nedelsdamas nusiunčiau skubią užklausą į valstybinį banką. Gal ILTE kažko nežinojo? Gal netinkamai užpildyta paraiškos dalis apie įmonės ryšius su politikais? Gal jie nebuvo informuoti apie kitą įmonę, veikiančią tame pačiame sektoriuje ir niekaip negalinčią pretenduoti į startupo statusą?
Ne. Viską jie žinojo – ir priėmė teigiamą sprendimą. Bet labiausiai nustebino ne tai, o štai šis sakinys:
„Remiantis Lietuvos Respublikos įmonių ir įmonių grupių atskaitomybės įstatymu, įmonių grupe yra laikoma patronuojančioji įmonė ir jos patronuojamosios įmonės, todėl jūsų minimos įmonės nėra traktuojamos kaip susijusių įmonių grupė.“
Vėliau pati ILTE sakys, kad tai yra ydinga praktika ir klaida, kurią būtina taisyti. Bet premjeras ir jo šalininkai visa tai praleis, akcentuodami, kad ILTE auditas „pažeidimų nerado“. Gal ir nerado pažeidimų – bet rado spragą, kuria pasinaudojo pareigas einantis premjeras. Ir nieko nuostabaus, kad ši detalė dėsningai nutylima, nes valdantieji pastarosiomis savaitėmis demonstruoja fenomenalų gebėjimą faktais negadinti gražios istorijos.
O tuo metu, jau kitą dieną surengtoje spaudos konferencijoje, premjeras pasikinkė ILTE atvestą arkliuką ir kartojo, kad „Emus“ ir „Garnis“ – tai „nesusijusios įmonės“. Dėl neplanuotos G. Palucko spaudos konferencijos mečiau visus dienos planus ir lėkiau į Vyriausybės rūmus. Kartu su kolegomis klausinėjau, kaip tų pačių savininkų valdomos ir tame pačiame sektoriuje veikiančios įmonės gali būti nesusijusios. Premjeras akivaizdžiai nervinosi, sykį net mestelėjo prašymą, kad klausinėtų kas nors kitas – tik ne aš.
Bet renginys baigėsi taikiai. Andriaus prašymu, norėjau perduoti premjerui kvietimą atvykti į „Laisvės TV“ studiją ir tiesioginiame eteryje pasikabėti apie „Garnio“ istoriją. Taigi palaukiau spaudos konferencijos pabaigos, padaviau premjerui ranką, perdaviau kvietimą, o atsakymo nei į šį, nei į visus vėlesnius kvietimus negavau.
Bet tuo metu vis dar atrodė, kad gyvename vakarietiškos politinės kultūros šalyje, o valdžioje turime politikus, kurie nevengia atsakinėti į klausimus, net kai jie yra nepatogūs. Ir net nebūčiau susapnavęs, kad viskas labai greitai pasikeis.
Mūsų ir premjero santykiai jau netrukus atšalo iki arktinio klimato. Tiksliau – iki antarktinio. Po to, kai G. Paluckas iš Seimo tribūnos ėmėsi laidyti replikas apie klausimus „Antarktidos pingvinams“. Pirmi pingvinai, atsiliepę į kvietimą, dirba Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje. Netrukus prisijungė ir pingvinai iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir Europos prokuratūros, pradėję ikiteisminį tyrimą dėl galimo kreditinio sukčiavimo.
Kuo toliau, tuo labiau stebino premjero tonas ir retorika. Ramus, santūrus, šmaikštus ir nesureikšminantis Gintautas Paluckas dingo. „Garnio“ istoriją komentavo, regis, visiškai kitas žmogus, nestokojantis kandumo, cinizmo ir tik vos vos pridengtos agresijos.
Ne pirmą dieną ir ne pirmą dešimtmetį dirbu savo darbą. Ne pirmą ir ne dešimtą kartą to darbo iškelti klausimai konvertuojami į agresiją iš tų, kuriems jie nepatogūs. Taigi po agresijos dozės dariau tą patį, ką dariau ir kitais panašiais atvejais – dirbau toliau.
„Gal kažką praleidau?“ Toks klausimas natūraliai iškyla vos ne po kiekvieno žurnalistinio tyrimo publikavimo. Apsėda ir nepaleidžia – ypač jei vietoj atsakymų gauni agresiją. Taigi ir šiuo atveju iškėliau sau tą patį klausimą. Ir taip radau tai, ką praleidau – bendrovę „Sagerta“.
Premjero verslo ryšiai nustatomi lengvai ir aiškiai. G. Paluckas kandidatavo aibėje rinkimų, kuriuose ne kartą ir ne du deklaravo, su kokiomis įmonėmis jis yra susijęs. Vienoje iš senų deklaracijų radau ir UAB „Sagerta“, kuriai dabartinis premjeras vadovavo nuo 2013 iki 2015 metų. Bet šio fakto – skirtingai nei vadovavimo UAB „Emus“ – Vyriausybės svetainėje skelbiamoje premjero biografijoje neberadau.
Ir taip Antarktidos pingvinai nukeliavo iki ežero dugno ir jame paskendusių šimtatūkstantinių paskolų.
Kai aptikau „Sagertą“, kurį laiką nežinojom, ar čia yra kas nors rimto. Iš pirmo žvilgsnio – buvo UAB’as, darė kažkokį verslą, nepavyko. Ir viskas. Iki to momento, kai įsižiūrėjom giliau.
Žinoma, greitai nustatėme, kad „Sagerta“ vystė nepavykusį ežerų dugnų topografijos projektą. Greitai radome jo paminėjimą paties G. Palucko deklaracijose – kai 2016 metais jis save išdidžiai įvardijo kaip „MyLakeMap“ projekto steigėją ir dalininką. Bet kuo giliau nėrėme į „Sagertos“ verslo duomenis, duo daugiau radome to, kas paprastai ir būna ežero dugne. O tai yra dumblas.
Pirmiausiai su Andriumi peržiūrėjome „Sagertos“ finansines ataskaitas. Metai po metų – augančios skolos ir auganti „akcininko paskola“. Kas tas akcininkas – puikiai žinom. Ir visi oficialūs „Sagertos“ dokumentai rodo, kad vieninteliu akcininku bent jau iki 2015 metų balandžio buvo Gintautas Paluckas.
Bet viešose G. Palucko deklaracijose – nė pėdsako „Sagertai“ skolintų pinigų. Skolinimo sandoris – 2013 metais suteikta 100 tūkstančių litų akcininko paskola – nedeklaruotas. Turto deklaracijos eilutė „suteiktos paskolos“ – apvalus skaičius. Tik ne šimtas tūkstančių, o nulis.
Akcininko paskola yra. Akcininkas žinomas. Tik jis nieko nėra paskolinęs. Štai toks paradoksas. O iškilęs klausimas skambėjo maždaug taip: „Kas čia, po velnių, vyksta?“ Ir tikrai maniau radęs atsakymą.
Registrų centro juridinių asmenų dalyvių sistemos duomenis rodo, kad nuo 2015 metų balandžio „Sagertos“ akcininke buvo bendrovė „Uni Trading“. Kažkur girdėta… bet pirmiausiai pažiūrėkim, ar ji kokį nors pėdsaką paliko „Sagertos“ dokumentuose. Bingo!
Iš pradžių neatkreipiau dėmesio į tai, kad pirmas „Uni Trading“ pėdsakas „Sagertoje“ paliktas 2016-2017 m. sandūroje. Nes atkreipiau dėmesį į pavardę, įrašytą šalia „Uni Trading“: Darijus Vilčinskas.
Ir čia man tiesiog pasisekė, nes šią pavardę puikiai žinojau dar nuo 2014 metų, kai dirbau „Delfi“ ir susidomėjau dar Artūro Zuoko valdymo laikais sudėliotu turto mainų sandoriu, ir galbūt net prisidėjau prie to sandorio griūties. Taip, kalba ėjo apie legendinius Profsąjungų rūmus.
Parsisiuntęs „Uni Trading“ ataskaitą už 2015 metus, pamačiau, kad tais metais ši įmonė jau deklaravo suteikusi „Sagerta“ paskolų už labai ir labai solidžią sumą. Taigi turim verslininką, kuris investuoja į politiko verslą, o tas politikas – kaip viešai žinoma – dalyvauja Vilniaus miesto valdyme, panašiu laikotarpiu eidamas vicemero pareigas. Kai nukrenta tokio pobūdžio faktai, pirmiausiai reikia išsikelti hipotezę. Tai ir padariau. Ir tai buvo velniškai gera hipotezė. TIk klaidinga.
Principas toks. Politikas imituoja paskolų teikimą savo verslui. Tada į tą verslą ateina investuotojas, suinteresuotas politiko priimamais sprendimais, ir paskolina dar daugiau. Politikui grąžinama neva suteikta paskola, o verslas važiuoja į bankrotą. Pinigai švarūs, nes uždirbti atgautos paskolos pavidalu ir yra visi tai patvirtinantys dokumentai.
Būtent tokia hipoteze pasidalinau su Andriumi. O jis padarė tai, ką padarytų kiekvienas tikrai geras žurnalistas – pasiūlė neskubėti su išvadomis ir „Uni Trading“ panagrinėti giliau.
Jei nuoširdžiai – suirzau. Taigi čia viskas aišku! Įrodymai kaip ant delno. Bet parsisiunčiau visus „Uni Trading“ finansinius dokumentus ir perdaviau juos Andriui. Pats pasiūlei – pats ir kniskis.
Ir netrukus Andrius man sako: „Pirminę 100 tūkstančių litų paskolą suteikė ne Paluckas, o „Uni Trading“. Atsakau dar labiau suirzęs: „Niekaip“. Taigi įmonės nebuvo „Sagertos“ akcininkų struktūroje, taigi buvo akcininko paskola, taigi buvo vienas akcininkas – Gintautas Paluckas. Kiek kartoti reikia?
O tada, jau iki negalėjimo suirzęs, atsiverčiu „Uni Trading“ finansinę ataskaitą už 2013 metus. Nes kur kas paprasčiau bus Andriui parodyti, kad jis neteisus. O randu štai ką:
Pasakyčiau tiksliai, ką tuo metu atsakiau Andriui. Bet nesakysiu, nes tai buvo keiksmažodis.
Istorija tik įdomyn ir įdomyn. Peržvelgiu dokumentus – o juose būsimas premjeras nurodė savo adresą. Penkios minutės prisijungimui prie nekilnojamojo turto registro ir paieškai. Ir matome, kad ištaigingas 127 „kvadrat“ butas pirktas iš… Darijaus Vilčinsko vadovaujamos įmonės. Nedelsiant užsisakėme mokamą Reigstrų centro paslaugą ir sužinojome tikslią sandorio vertę – 223 tūkstančiai eurų. Ne šiandien ir ne prieš mėnesį – prieš daugiau nei dešimtmetį, kai tokia suma buvo tikrai milžiniški pinigai.
Ryšių su D. Vilčinsku – nors vežimu vežk. Ir jie vystosi kaip tik tuo metu, kai būsimas premjeras (po priverstinio politinio atšalimo dėl užsidirbto teistumo) grįžta į didžiąją politiką. Ar G. Paluckui einant vicemero pareigas buvo priimti kokie nors su D. Vilčinsko interesais susiję sprendimai? Žinoma, pirmas variantas – visiems žinomi Profsąjungų rūmai ir jų išpirkimas.
Dar šiek tiek googlinimo, ir randu to laikotarpio naujienas apie Vilniaus tarybos sprendimą perimti rūmus už beveik 6 mln. eurų. Dar truputis pasikrapštymo Vilniaus savivaldybės svetainėje – ir randu posėdžio protokolą, kuriame pažymėta, kad G. Paluckas pasisakė už. Dar šiek tiek lindėjimo YouTube – ir randu posėdžio vaizdo įrašą ir tuomečio vicemero monologą apie poreikį pademonstruoti „politinį įgalumą“ 6 milijonų pavidalu.
Ir kai atrodo, kad viskas jau aiškiau nei aišku, ramybės vis tiek neduoda dar viena smulkmena. „Uni Trading“. Kur man tas pavadinimas girdėtas?
Ne! Niekaip! Prisiminiau, kad kadaise – gūdžiais 2020 metais, labai susidomėjau vienu adresu. Giedraičių g. 2-7. Kodėl? Nes su kolegomis iš Baltarusijos iki jo atsekėmė Lukašenkos oligarcho Aliaksejaus Aleksino pėdsakus. Tada sužinojau, kad akivaizdžiame bomžyne buvo registruota daugiau nei 50 įmonių ir paprašiau Registrų centro, kad atsiųstų visą ten buvusių ir esančių įmonių sąrašą. Ar gali būti, kad „Uni Trading“ pavadinimą mačiau būtent jame?
Penkerių metų senumo lentelės iš Registrų centro neberadau. Bet buvo kitas, dar paprastesnis būdas tai patikrinti – pasižiūrėti į „Uni Trading“ dokumentus. Ir… bingo.
O tada sudėliojom taškus, suskaičiavom ežero dugne paskendusias paskolas, aiškiai nustatėm, kad „Uni Trading“ susijusi su elitine finansinių paslaugų kompanija „Lewben“, kurios ryšiai į Baltarusiją veda ne tik per Aliaksejų Aleksiną ir jo aptarnavimą. Dabar jau tikrai viskas. Pasirodo, dar ne.
Kai jau atrodė, kad atkapstėme viską, prisiminiau dar vieną smulkmeną. Tai, kad 2020 metais mano aptikta A. Aleksino įmonė „Lexie ventures“ Giedraičių gatvės „verslo inkubatoriuje“ jau nebegyvena. Susiradau seną tekstą. Perskaičiau savo paties žodžius: kad „Lukašenkos piniginės“ verslas „2018 metais išsikraustė iš buto Giedraičių gatvėje į kur kas padoresnį adresą“.
Koks tas adresas? Paprasta. Pagooglini įmonės pavadinimą, nueini iki Rekvizitai.lt ir matai. Ir tas „kur kas padoresnis adresas“ man pasirodė iki skausmo matytas. Ne prieš penkerius metus, o prieš kokias penkias valandas.
Ir taip atradau, kad Trinapolio gatvėje, elitinės vertės būste, gyvenamąją vietą turi ne tik pareigas einantis premjeras, bet ir sankcionuoto Baltarusijos oligarcho verslo partneris. Ir ne tik turi butą, bet ir naudoja jį kaip oficialią „Lukašenkos piniginės“ įmonės buveiję. Ir kalba eina ne apie tą pačią laiptinę penkiasdešimties butų daugiabutyje, o apie gretimas duris labai ir labai brangiame komplekse.
Ir čia iškyla klausimas, į kurį premjeras vėliau atsakys vienu sakiniu: „Marius Giržadas buvo mano kaimynas“.
Bet geriausią ir skambiausią komentarą visgi pateikė ne premjeras, o Darijus Vilčinskas: „Su Lietuvos Premjeru neturiu jokių santykių. Bet su p. Gintautu Palucku – esame šeimos draugai jau 15+ metų ir tai nėra jokia paslaptis.“
Visa tai išvirto į valandos trukmės video pasakojimą. Vėliau – į vieną keisčiausių monologų, kokius pareigas einantis premjeras yra sakęs Lietuvos Respublikos Seimo tribūnoje. Į tą, kuriame vietoj atsakymų į klausimus skambėjo replikos apie „dėmesio ekonomiką“ ir „Onlyfans“.
O toliau buvo tik keisčiau. Premjeras iš Seimo salės dingsta greičiau, nei su kolegomis iš LRT televizijos spėju nusileisti iš virš salės esančio balkono. Tą patį vakarą prezidentas Gitanas Nausėda anonsuoja, kad premjerą kviečiasi „ant kilmėlio“ ir pareikalaus atsakymų. Ir viskas tik keistyn.
G. Palucko apsilankymas Prezidentūroje man buvo pirma proga – po keleto savaičių bendravimo raštu – gyvai susitikti su premjeru už užduoti vis dar neatsakytus klausimus. Bet vietoj atsakymų gavau totalų klausimų ignoravimą ir bandymą mane pažeminti. Ir sutrikusius kolegų žvilgsnius, neslepiančius svetimos gėdos jausmo.
Toks buvo premjero pasirinkimas. Kaip vėliau paaiškėjo – ne jo vieno. O „Siena“ su „Laisvės TV“ pasirinko nesivelti nei į jo užgauliojimus, nei į socialdemokratų ir kitų valdančiųjų bandymus tai paversti asmeniniu konfliktu. Mes tiesiog dirbom toliau.
Trečios tyrimo dalies kryptį ir vėl padiktavo geriausias mūsų informatorius. Gintautas Paluckas. Tai premjeras padarė Prezidentūroje, kur pabrėžtinai vengė klausimų apie tai, kaip gyveno jam dar nepriklausiusiuose apartamentuose ir kur jis apskritai gyveno tarp 2011 metų, kai pardavė seną butą, ir 2013 m., kai pats pasirašė po nauju adresu Trinapolio gatvėje.
Kai aiškiniesi, ką veikė žmogus, palikęs aibę pėdsakų versluose ir politikoje, dvejų metų spraga, kuomet nežinoma jo ar jos gyvenamoji vieta, pirmiausiai iškelia akivaizdžiausią klausimą: „Ar nebūsi kažko pražiopsojęs?“ Taip šiuo atveju ir nutiko.
Grįžę prie NT registro duomenų, greitai radome dar vieną premjero būstą, kurį buvome pražiopsoję. Ir atrodė, kad į premjero gyvenamosios vietos 2011-2013 metais klausimą atsakėme greičiau, nei pats premjeras teikėsi tai padaryti (beje, taip ir nepadarė). Bet kai su „Sienos“ operatoriumi nuvykome prie šviežiai aptikto premjero būsto, supratome, kad toje vietoje gyventi nelabai įmanoma.
O pažvelgus atidžiau, pasimatė ne tik 49 „kvadratų“ buto būklė, bet ir jo istorija. Taip aptikome paslaptingą pardavėją iš Kipro – bendrovę „Grafdec Limited“. Paprasta paieška juridinių asmenų registre atskleidė ir šios įmonės pėdsakus lietuviškame versle, kuris veikė… Giedraičių gatvės „verslo inkubatoriuje“, ir vėl vedė prie elitinės finansinių paslaugų kontoros „Lewben“, kažkodėl pasitelkusius visiškai neelitinę vietą dalies savo klientų aptarnavimui.
Liko paskutinis akcentas – sužinoti sandorių vertes. Ne tik to, kuriame G. Paluckas perka butą iš Kipro įmonės su nežinomais savininkais, bet ir ankstesnio, kuriame nedidelį butuką perka mįslingas investuotojas iš Kipro. Kuomet gavome skaičius iš Registrų centro, viskas dar labiau susijaukė. Nes paslaptingasis investuotojas, už butą paklojęs 107 tūkst. eurų, jį pardavė su 90 tūkst. eurų nuostoliu. Net ir atsižvelgus į finansų krizę ir 2008-2012 m. laikotarpiu smarkiai kritusias NT kainas, skirtumas bado akis.
Taip gimė klausimas Nr. 28. Kaip vėliau paaiškėjo – bene vienintelis klausimas, į kurį premjeras tikrai detaliai atsakė. Bet labiausiai nustebino ne tai, kad jis nutyli fizinį asmenį, kurio paskola (ir vėl – paskola) finansavo Kipro įmonę. Iš klumpių išvertė premjero atsakymas į klausimą, kuris jau buvo atsakytas „Verslo žinių“ tyrime.
Tą pačią dieną, kai ruošėmės trečio tyrimo apie premjero reikalus išleidimui į eterį, „Verslo žinios“ paskelbė nokautuojančią publikaciją. Kolegės Evelina Povilaitytė ir Liucija Zubrutė po kaulelį išnarstė premjero verslą finansavusios „Uni Trading“ ryšius ir prispaudė Darijų Vilčinską pripažinti, kad „Sagertoje“ visgi paskendo jo, o ne niekam nežinomo investuotojo pinigai.
Bet ir praėjus keturioms valandoms po „Verslo žinių“ publikacijos, iš premjero gavome štai tokį atsakymą: „Su p. Vilčinsku mūsų nesiejo ir nesieja jokios bendros verslo įmonės. Draugauja mūsų šeimos, tačiau nesieja jokie finansiniai įsipareigojimai ir verslo santykiai“.
Galbūt tai, gal vis liūdniau atrodantys politiniai reitingai, o gal ir elementarus sveikas protas pažadino Gitaną Nausėdą. Kad ir bandydamas įgelti žurnalistams, jis visgi pareiškė, kad premjero atsakymai visuomenei reikalingi. Ir pripažino, kad G. Paluckas ir pats sau prieštarauja. Nesakyčiau, kad taip prezidentas savo poziciją pakeitė 180 laipsnių kampu. Bet tai tikrai geriau nei prezidento patarėjo Frederiko Jansono juokeliai apie haliucinacijas, marsiečius ir pigesnę kavą.
Klausimų dar bus, premjere
Tai tikrai turėjo būti vienadienė istorija apie 200 tūkstančių paskolą, prasidėjusi nuo keistos žvejybos keistoje kompanijoje. Ir jeigu premjeras būtų pripažinęs klaidą ir pasakęs, kad be reikalo kišo ranką į valstybinio banko kišenę – greičiausiai visi gyventume ramiau, o premjeras eitų atostogų. Normalių, užtarnautų, ne vienos dienos ir ne po eilinio tyrimo.
Bet viskas nutiko kitaip. Nuo profesionalaus ir korektiško premjero iki totalaus užsidarymo, pykčio ir bėgimo nuo klausimų – vos kelios savaitės. Ir kuo daugiau kolegų tuos klausimus užduoda – tuo platesnės mūsų, Antarktidos pingvinų, „Onlyfans“ ir kitų literatūrinės išmonės šedevrų, gretos. Ir gerai. Nes svarbu atsakymai į klausimus, o ne tie, kas juos užduoda.
Ir nors smarkiai pervargau nuo viso šio sunkiai suvokiamo politinio absurdo, privalau konstatuoti, kad klausimai dar nesibaigė. Greičiau priešingai. Ypač išgirdus naujausią premjero pareiškimą, kuris skamba taip: „Matote, aš visada šneku ir sakau tiesą“.
